Nors pati specialiai pakartoti istorinio maršruto Route 66 niekada nebandžiau, keliaudama automobiliu vis užgriebdavau išlikusias to kelio dalis. Iš Čikagos, Ilijonaus valstijos, į Santa Moniką, didžiojo Los Andželo viduje, Kalifornijos valstijoje esantį miestą vedęs kelias simbolizavo naują pradžią, geresnį gyvenimą, svajonės išsipildymą Didžiosios depresijos išvargintiems žmonėms. Tie, kurie neįsitvirtino Rytinėje pakrantėje ir Vidurio Vakaruose, arba buvo vejami nemalonumų, keliavo į dar menkai pažįstamą ir palyginus menkai išvystytą Vakarinę pakrantę, kuri žadėjo leisti pabandyti dar kartą.
Amerikiečių autorės iš Teksaso, Lyndos Rutledge, knygą „Į Vakarus su žirafomis“ gavau dovanų: leidykla pasiūlė pasirinkti kažką pagal save iš jų naujienų. Ir šis, pagal tikrą istoriją užrašytas romanas, negalėjo nebūti mano pasirinkimu. Kaip jau ir sakiau – pati tema yra lyg dėl manęs sugalvota. Be to, Goodreads platformoje knyga įvertinta retomis 4,4 žvaigždutės. Sakau „retomis“, nes tiek iš tiesų sukrapšto retas kūrinys, tai įvertinimas, žadantis kažką ypatingo. Ir, turiu prisipažinti, tokie solidūs skaičiai retai nepasiteisina.
Didžiosios depresijos metais nemylimas ir gyvenimo blaškomas paauglys, užaugęs Teksase, atsibeldžia į Niujorką. Vagia, kad prasimaitintų, bėga, naktimis stengiasi nemiegoti, kad nesapnuotų namuose išgyventų košmarų. Ir netyčiomis atsiduria uoste kaip tik tuo metu, kai jame išlaipinamos dvi uraganą Atlanto vandenyne išgyvenusios žirafos, plukdytos čia tam, kad galiausiai pasiektų San Diego zoologijos sodą. Tai laikai, kai žirafos žmonėms daro ne mažesnį įspūdį nei ateiviai, nusileidę iš kosmoso. Žmonės jas matę tik paveiksliukuose, o nepritekliaus ir nuovargio išsekinti žmonės apskritai didesnių pramogų nei pažvelgti į ilgakaklę žirafą, turi mažai.
Žirafos paleidžia savo žirafiškus kerus. Jos užliūliuoja valkataujantį paauglį, kuris ir pats daugeliu prasmių tėra laukinis žvėrelis. Tėvas jį mokė, kad bet koks žmogus, net ir didžiausias menkysta, yra vertesnis už gyvulį. Bet širdis berniukui sako kitaip. Ir jis jas seka, kol pasitaiko proga prisidėti prie visą šalį sudominusios žirafų pervežimo operacijos.
Knyga skirta kiekvienam, sugebėjusiam stovėti aukščiau už gyvūnų menkinimą ir beribį žmogaus pasipūtimą savo vertybe. Kiekvienam, kuris savo paties gyvūnui atidavė širdį. Tam, kas nė akimirkai nesuabejojo gyvūną turint ne mažesnę sielą nei mūsų pačių: „Gyvūnai gali išplėšti tau širdį. Jie gali tave sužaloti. Gali tave nužudyti, o kitą akimirką elgtis taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Tačiau bent jau žinai, kaip elgtis su gyvūnais. Gali įvertinti, kas nutiks pažeidus taisykles. O su žmonėmis niekada negali žinoti, kas atsitiks. Netgi geri žmonės gali tave labai įskaudinti, kaip ir blogi, bet šie įskaudins dar labiau. <...> Todėl ir renkuosi gyvūnus. Net jei nuo jų galą gausiu.“
Nors knygoje minimas ne garsusis Route 66 kelias, o kitas, taip pat puikiai žinomas istorinis maršrutas, knyga yra kupina Amerikos valstijų pažinimo. Tai kelionė tiems, kurie šiuo metu patys į kelią leistis negali. Autorė nabanaliai užrašo tą ilgą, pavojingą ir dažnai nelaimingą kelią, užrašo istorinį rasių atsiskyrimą, žiaurius keliaujančius cirkus, dulkių audras, o dar ji visiškai netikėtai sugeba rašyti apie dviejų vyrų kelionę taip, kad nesijustų, jog rašo moteris. Tai reta. Natūraliai rašyti ne savo lytimi yra didžiulis talentas.
5 žvaigždutės iš 5. Man pastaruoju metu sekasi su skaitiniais, bet šis – net ir tarp tų visų puikių – savo puikumu išskirtinis.
