Aš, žinoma, visiems linkiu atostogauti ten, kur jiems patinka. Bet kai man sako, jog geriau rinktis „viskas įskaičiuota“ paketą Antalijoje, nes ten garantuotas šiltas oras, mano galvoje sukasi vienintelė mintis: jūs neturite fantazijos, jūs neleidžiate savo sieloms skristi. Nes aš žinau šimtus vietų, kur saulė negarantuota, bet garantuotas įdomus laikas. Ir nors visai neturiu nieko prieš Antaliją ar „viskas įskaičiuota“ paketus, mane stebina vienintelis reikalavimas atostogoms: saulė. Aš, beje, mėgstu pagulėti prie baseino ar jūros. Duokite man gerą knygą ir tai bus puiki diena. Ir vis dėlto – tai tėra vienas iš būdų atostogauti. Vienas iš šimtų, o gal tūkstančių. Tikrai ne vienintelis.
Šiemet dešimtį dienų praleidau lietuviškame pajūryje ir jau apsisprendžiau, kad ko gero vyksiu dar. Matote, aš sugalvoju bent dešimtį įvairiais aspektais pasaulyje man geresnių vietų: tai ir Italijos miesteliai, ir Kalifornija, o paplūdimiai garantuotai gražesni turistams paruoštame Zanzibare. Tačiau atostogos yra ne apie tai, kad privalai išsirinkti idealią vietą. Atostogos yra apie poilsį, atsipalaidavimą ir gebėjimą džiaugtis. Jei sugebi džiaugtis kur nors Biržų rajone, paatostogauti ir pailsėti ten gali ne blogiau nei Maldyvuose. O ir pati ideali vieta neegzistuoja: Zanzibare be atvykėliams jau užruošto rojaus rasite skurdą, Italijoje nesklandumų gali kilti, jei prireiks gydymo įstaigos ar panaudoti nusipirktą automobilio draudimą, na, o iki Kalifornijos ilgai skristi ir dar vėliau vaduotis nuo džetlago (ar žinojote, kad VLKK rekomenduoja tai vadinti organizmo paros ritmo sutrikimu? O paskui dar gąsdina, kad kalba išnyks).
Prisiknisti gali net prie tobuliausios vietos žemėje, jei labai norėsi. Ir tokių žmonių yra – jie prisiknisinėja, išsidirbinėja ir neleidžia sau būti paprasčiausiai laimingiems. Būtent jų pačių man labiausiai gaila, kai šie iš ilgai lauktų atostogų padaro dramą. Ne lietus tas atostogas nuplauna, o atostogautojų ašaros. Nes gatvės, smėlis, jūra – jie niekur nedingo, stovi kaip stovėję, o štai atostogautojai laksto kaip vištos be galvų, pamiršę ko ten vyksta: gero laiko, lėto buvimo, buvimo akimirkose.
Ką veikti, kai lyja? Na, tas, kas norės dramatizuoti, o ne atostogauti, pasakys „nesąmonė, visa tai galiu daryti namuose“ ir eis zirzti toliau. Bet plaukioti su jachtomis ir laiveliais, vaikščioti į muziejus, pirkti rūkytą žuvį, vaikščioti miškais, prieplaukomis, pajūriu, miesteliais, pažintiniais takais, eiti į koncertus, į jogas, meditacijas, parodas, kiną, lankyti bažnyčias ir kitus senus pastatus, skaityti, šaudyti iš lankų, valgyti restoranuose, vakaroti jaukiuose baruose – niekas to neuždraudė, neuždarė ir neištrynė.
Per dešimtį dienų Klaipėdoje daug nuveikiau. Vien gerai apeiti centrinę miesto dalį užėmė laiko. Ten ir braidantis Vydūnas, ir peliukas, klausantis norų, ir Mėmelio miesto iždo skulptūra – tikras skulptūrų miestas, nebanalių, įtraukiančių. Tik norėk įsilieti į miestą ir jis tave priims, parodys savo užkaborius, supažindins su miesto gyventojų charakteriu. Vaikščiojau po kavines ir suradau savo mėgstamiausią: „Kavos architektus“, kur atsivesdavau ir savo šunį. Valgiau labai gerus pusryčius „Cremia“ restorane ir ten kelis kartus grįžau kruasanų bei cinamoninės bandelės, vakarieniavau puikiame „Pepper Grey“, radau naują puikų meksikietišką restoraną „Loca‘les“, tik per veiklų gausą nespėjau užbėgti į savo jau seniai mėgstamus „Monus“ ir „Momo Grill“ bei „Toli nuo klasikos“. Važiavau į Palangą ir valgiau puikią vidurio rytų virtuvę restorane „Toda“, o Nidoje vos neapsivožiau paragavusi, kaip iš pagrindų pasikeitė „Ešerinė“: buvęs Nidos pūlinys virto Nidos pasididžiavimu.
Nidoje purškiant lietui suvaikščiojau lengvus septynis kilometrus, užsimetusi ploną vasarinę striukelę. Išbandžiau naujuosius laiptus į Parnidžio kopą, aplankiau menininko Eduardo Jonušo namą (tai tas žmogus, kuris istorines kuršių vėtrunges, tarnavusias kaip laivelių numerius, pritaikė Kuršių Nerijos papuošimui). Vėliau „Prieplaukos“ restorano antrame aukšte, kur atsiveria fantastiškas vaizdas į prieplauką ir marias, prisijuokiau su draugais ir gėriau nuostabiai pasididžiuotiną lietuvišką kombučią, kuri buvo idealiai atšaldyta ir patiekta gražioje, vėsioje taurėje. Užsukau į suvenyrų kioskelį, kur parduoda iš tiesų gražius pledus su aviukais (prie pagrindinės prieplaukos sankryžos), o ne baisius gintarinius paveikslus, ir tada baigėsi diena. O juk neaplankiau nei senųjų kapinaičių su senaisiais krikštais, nei kino, nei laivu plaukiau, nei dviračiu važinėjau, nei pažintinius takus apėjau. Ką ten kalbėti apie visus restoranus, jogas ir kitus užsiėmimus. Nesušalau ir neištirpau. O tai buvo bjauriausia diena oru savaitėje – visos kitos buvo šviesesnės, šiltesnės ir vasariškesnės.
Jei jūs užsispiriate, kad lietui lyjant atostogos sugadintos, jos tokios ir bus, šitai galiu jums pažadėti. Bet nuo tokio užsispyrimo jūs ir kenčiate. Kam? Kas per kančios genas įstrigęs giliai, mūsų koduose? Kam jis? Nelaimingiausi žmonės yra tie, kurie negali prisiderinti prie pasikeitusių aplinkybių, ir įsikibę šaukiasi to, kas buvo planuota. Laimingi tie, kurie leidžia sau pabandyti atrasti džiaugsmą naujose, neplanuotose ir svetimose aplinkybėse. Taip jie nubaudžia ir apdovanoja ne ką kita, kaip tik save, tik iš savęs atima arba tik sau padovanoja atostogas ir prisiminimus.
Mano 10 dienų Klaipėdoje buvo puikios. Priešingai nei gandai sklando, nebuvo brangesnės nei užsienyje: už kokybę visur mokama panašiai. Nekantrauju atvykti ir vėl. O po to laukia Italija. Kažkuo geresnė, o kažkuo blogesnė už lietuviškas atostogas.
Na, o kas jums sugadino atostogas? Lietuva ir jos oras ar jūs patys?
