Būtent todėl, kad tikiu asmenine preferencija ir jos teisumu, juoką kelia isteriškas noras man į dantis įgrūsti tai, ko paprasčiausiai nemėgstu. Pavyzdžiui, prancūziškas kinas. Na, nemėgstu. Nemėgstu jo nuspėjamumo, spalvų, cigarečių be filtro romantizavimo ir to tiesiog ore tvyrančio iškrypimo. Bet kiekvienąkart, kai tai parašau, mane kažkokie visiškai nepažįstami žmonės aršiai bando įtikinti kitaip.
Alio, aš jums neliepiau prancūziško kino nemėgti kartu su manimi. Ir neuždraudžiau jums tos baisybės žiūrėti. Nevalgau mėsos, bet nerankioju jos iš svetimų lėkščių, neklausau rusiškos muzikos, bet neišjungiu jos svetimame grotuve, neatostogauju Šventojoje, bet pakelėje nestabdau ta kryptimi važiuojančių mašinų ir neliepiu joms apsisukti. Bet menka savivertė ir kiti jungikliai mūsų psichikoje žaidžia ne pačius mieliausius žaidimus: yra žmonių, kurie vieni negali suvalgyti desertą – jiems būtinai reikia, kad kažkas kompanijoje valgytų su jais: „Ar dar kas valgysit? Ai, tada ir aš nevalgysiu.“ Yra žmonių, kurie negali jaustis ramiai, jei kažkas nemėgsta jiems patinkančios muzikos, kino ar literatūos stiliaus. Jiems tai juntasi tarsi jų pasirinkimo nuvertinimas ir jie netveria savyje, jiems reikia įtikinti kitą mėgti arba bent jau pareikšti, kad jis nieko nesupranta. Toks žmogus negali tiesiog sau mintyse pasakyti: aš mėgstu tai, jis mėgsta ką kita, o dabar einu išvesti šunį.
Norvegų autoriaus Lars Mytting knyga „Seserų varpai“ pasiskolinau. Jei jau prakalbau apie asmenines preferencijas, tai mano simpatija skandinavų literatūrai jau ko gero anokia paslaptis. Negaliu pakęsti prancūziškos literatūros ir kino, 9 atvejais iš 10 man nepatinka šių dienų britų autorių populiarioji literatūra, na, o skandinavų romanai manęs beveik be išimčių nenuvilia. Ant viršelio pamačiau žodį „Norvegija“ ir griebiau. Kitaip negalėjau, juolab, kad knyga Goodreads programėlėje įvertinta 4,1 žvaigždutės. Tai labai neblogai.
Atsakymas, kodėl taip lydausi nuo skandinavų knygų, sudėtas „Seserų varpų“ puslapiuose. Juose – XIX amžiaus pabaigos Norvegijos kaimas. Ir jei laikai daug kur jau buvo gana modernūs, tai gilioje Norvegijos provincijoje, šalyje, kuri ilgus metus buvo nepraeinama ir nepravažiuojama, atoki ir gamtos uždaryta, šis laikas tam tikra prasme dar buvo Viduramžiai. Knygoje sekama Heknių giminės legenda, šiai pasipildžius Siamo dvynėmis, Halfrida ir Gunhilda, tarpusavyje suaugusiomis, todėl šiek tiek stebuklingomis. Iš kartos į kartą Heknių šeimoje perduodama dvynių istoriją, apkalbamas jų palikimas – jų atminimui tėvo nulieti ir bažnyčiai padovanoti varpai, skambantys garsiau nei kiti ir imantys skambėti artėjant pavojui.
Dievinu tą švelnią, skandinavų įpinamą mistiką. Ne apie vaikštančius zombius ar vilkolakius, o tokią lengvą, kaip ploną vilnos skraistę ant pečių užsimetus. Tų laikų atokaus norvegiško kaimo kasdienybė buvo tokia pilka, kad jai tiesiog reikėjo stebuklo, reikėjo bildukų, prietarų.
Knygos centre – meilės istorija, bet tokia nebanali, tokia poetiška, o tuo pačiu – skausmingai žemiška. O taip pat – ir psichologinės problemos: pykčio priepuoliai, abejonės savimi, negebėjimas priimti mylimo žmogaus. Na, ir, žinoma, XIX amžiaus Norvegijos kaimo realybė. Skausminga, lėta, užstigusi.
Galiu užtikrinti, kad šią knygą metų pabaigoje įrašysiu prie geriausių šiemet skaitytų. Jei jums patiko knygos „Įbrolis“, „Malonės“, „Šviesė“ ar panašios į šias – nematau priežasties, kodėl turėtų neužburti ši. Tikiuosi, iki metų pabaigos būsiu išgyvenusi visas 3 Heknių trilogijos dalis: visos jos išverstos į lietuvių kalbą ir išleistos.
5 žvaigždutės iš 5. Ši knyga yra magija.
