Komentarai pūliavo pasipiktinimais, kodėl pareigūnai šunų tiesiog nenušovė vietoje – juk šie nešiojasi ginklus ir kam tada jie apskritai reikalingi. O man norisi padėkoti, kad pareigūnai šiuo klausimu buvo sveiko proto, nes pati bandau įsivaizduoti tokią situaciją: vaikščiodama su dviem savo šunimis prarandu sąmonę, mane atgaivina, o vėliau sužinau, kad šunis nušovė, nes šie trukdė prieiti. Aš, dviejų šunų šeimininkė, atsisakau tokio gelbėjimo būdo, net jei kaina būtų mano pačios mirtis. Šiame amžiuje, esant tokiam žinių sklidimo greičiui ir šaltinių prieinamumui, egzistuojant mašinoms, paspirtukams ir sraigtasparniams, t.y. keliavimo greičiui, yra begalė kitų būdų paimti agresyvų gyvūną, ir kol nesame laukinėje gamtoje ir puola ne meška ar pasiutlige užsikrėtęs gyvis, tol ginklus galima sudėti į šalį. Ir kaltas čia ne mano užsispyrimas ir ne pareigūnai – kalta sistema, kuri iki šiol neigė mokėjimo elgtis su gyvūnais poreikį.
Elgtis su gyvūnais nemokoma niekur. Nemokoma darželiuose, nemokoma mokyklose, o suaugę žmonės irgi to nesimoko. Dažnai nesimoko net tie, kurie patys augina gyvūnus. Nes patogiau yra iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas paleisti kažkokių mitų apie „dominavimą“ ir snukio pamurkdymą pridarytoje baloje. Ir tai viskas. Gatvės pilnos gyvūnų, daugiausiai – šunų, bet pasitaiko ir kačių, ir šinšilų, gatvėse sutinkami arkliai, vis dar egzistuoja raitoji policija, o kurortuose plikbajorius po gatves karietomis tampo irgi tie patys vargšai. Šią barbarišką kaimo japo pramogą kada nors norėčiau aptarti plačiau, tačiau dabar koncentruojuosi į vieną svarbią mintį: visuomenei, kurioje gyvena iškalbingai didžiulis gyvūnų skaičius, neatrodo svarbu mokėti teisingai elgtis su gyvūnais, todėl ir skubiosios pagalbos teikėjams nepasirodė reikalinga mokėti prie žmogaus prieiti per agresyviai besielgiantį gyvūną.
Kalbu ne apie konkrečius žmones, tikrai ne apie toje situacijoje ir toje vietoje dirbusius gelbėtojus. Vėl – tik apie sistemą. Pavyzdžiui, pas mus įprasta automobiliuose vežiotis skubiosios pagalbos vaistinėlę. Už jos neturėjimą net bauduojama. Tokia sistema – ir ji, sakyčiau, teisinga. Tačiau panašios sistemos gyvūnų atžvilgiu nėra. Skubią pagalbą suteikiančioms tarnyboms nėra privalu vežiotis antsnukį, gyvūno gaudymo virvę, maisto, kuris padėtų gyvūną nuvilioti, o taip pat nėra privalu mokėti prieiti. Šiuo atveju, nors negali sakyti, kad jis buvo paprastas, prieglaudos „5 Koja” moterys gyvūnus surinko be dramatiškos gelbėjimo operacijos. Taip, joms reikėjo žinių, įrankių, patirties ir to žmogus iš gatvės paprastai neatliks. Tačiau jei susitvarko kelios moterys be kažkokių specialių aprangų, ko gero, galima įsivaizduoti, jog apmokyti greitosios pagalbos darbuotojai irgi būtų turėję šansą susitvarkyti.
O tokių ir panašių situacijų gali kilti ne tik gatvėje. Žmogui bloga gali pasidaryti ir namuose – ir jis gali spėti išsikviesti pagalbą ar tai gali padaryti kieme parkritusį pamatę kaimynai. Na, o savoje valdoje gyvūnai tikrai gali būti palaidi, prie šito jau neprisikabinsi. Gyvename visuomenėje, kurioje esama gyvūnų, nes mes, žmonės, juos prisijaukinome ir veisėme, dauginome. Mes patys savanaudiškai išmokėme gyvūną priklausyti nuo mūsų, praktiškai neturėti galimybės gyventi laukinėmis sąlygomis. Ir tai padarė ne tik gyvūnų popintojai – nes popintojai prisiima atsakomybę už namo parsivestą gyvybę. Tie, kurie rišo šunis prie grandinės lygiai taip pat juos pasmerkė mokėti gyventi tik toje vienoje vietoje, tik kažkur greta žmogaus, kad ir labai nevykusio.
Ir kol gebėjimas elgtis ir suprasti gyvūną nebus prioritetas, tol mes ir toliau turėsime tokių situacijų. Kalbu ne tik apie tarnybas – kalbu ir apie pačių gyvūnų elgesį. Nes paaiškėjus mirusiojo tapatybei tarp gyvūnų specialistų imta šnekėti, kad kitaip net ir būti negalėjo. Viena šunų elgesio specialistė man pasakė, kad dviejų metų kalytė, minėtosios dramos dalyvė, yra išmokyta pulti kartojant jos vardą arba kokius nors paprastus žodžius ir pridėjo, kad jai žinoma, kaip to mokomi gyvūnai.
Pasirodo, aš ir pati esu tą žmogų gatvėje mačiusi važiuojant dviračiu ir neadekvačiai šalia tampant gyvūnus – apie tai ir kitus žiaurumus žmonės ne kartą piktinosi socialiniuose tinkluose, o dar pasklido gandai, kad šeimininkas siejamas su nelegaliais šunų viešbučiais. Kadangi nesu krikščionė, leidžiu sau apie mirusiuosius kalbėti ne tik gerai – nes niekam nuodėmės po mirties nenusibraukia. Ir jei artimųjų ramybės labui galima ilgai temos nevalkioti, faktas lieka faktu: mes, visuomenė, toleruojame neadekvatų elgesį su gyvūnais, tarnybos be beprasmiškai didelių sunkumų nė negali atimti kankinamo, skriaudžiamo gyvūno iš agresyvių savininkų, nes tai leidžia mūsų sistema, o po to mes baisimės, kaip gatvėje vienas šuo kitam nuplėšia ausį ir šeimininkai pirmąjį sau ramiai nusiveda, stebimės, kaip kąsti bandantys šunys neleidžia prieiti prie šeimininko ir kitomis istorijomis, kurios yra mūsų elgesio, supratimo ir abuojumo išdava.
Agresyvių gyvūnų ir dramatiškų situacijų sumažės tada, kai imsime gerbti gyvūną tiek, kad kreiptume į jį dėmesį. Kai bus rimtai žiūrima į nuodų mėtytojus, kai šunį nuo tilto numetusiam atmatai bus skiriama ne juokinga administracinė bauda, bet kalėjimo vienutė ir didžiulis piniginis žalos gyvūnui ir šeimininkui atlyginimas. Kai gatvėje pamačius mušamą ir tampomą gyvūną bus sudraudžiama, o akimirksniu neišprendus situacijos – kviečiama policija, o ši į situaciją žiūrės rimtai.
Runkeliai, žinoma, ir toliau kartos, kad šuns vieta – prie būdos, žvangant grandinėms. Jie atsisakys kažką išmokti, kažkur kilstelti galvą. Bet visuomenė tampa laiminga, brandžia ir turtinga, kai patys silpniausi jos sluoksniai gyvena gerai ir gauna pakankamą dėmesį. Gyvūnai yra silpnasis sluoksnis, nes patys jie apsiginti negali arba gali tik tokiais būdais, už kuriuos juos siūloma nušauti. O tai tas pats, kas negalėti. Kai į kilstelsim galvas ir į visavertį gyvenimą sugebėsim integruoti neįgaliuosius, vienišus tėvus, senukus, gyvūnus ir kitus, kai baigsis vien tik „aš”, „man” ir tos aukos pozicijos, žvelgiant tik į save – tada mes būsime turtingi.
