Na, o skaitymas vasarą man apskritai atrodo kaip burtai. Pavyzdžiui, skaitymas karštą vasaros dieną kažkur lauke, pievoms svirpiant ir dūzgiant, kai viskas truputį siurrealu ir, rodos, apima kažkoks tai apdujimas. Arba skaitymas griaudint vasaros liūtims. Kai nekaršta, bet ir nešalta, tačiau pats tas, kad apsigaubtum kuo nors vilnoniu, o tada blaškytumeisi puslapiuose kažkur tarp sapno bei snaudulio ir realybės.
Taip man nuo vaikystės. Tas vasaros popietes su knygomis apie indėnus atsimenu kaip idilę. Taip rijau „Harką“ ir visas jos dalis, taip šokau su indėnais.
Amerikiečių autoriaus William Kent Kruger knygą „Žaibo laukymė“ gavau dovanų iš leidyklos. Pati nesirinkau, tiesiog atsiuntė, bet duodu jums ranką nukirsti, kad ir pati būčiau išsirinkusi. Dėl labai paprastos priežasties: kitas dvi jo knygas – „Kasdienę malonę“ ir „Maloningąją žemę“ – patyriau kaip tą vasaros sapną ir įvertinau puikiai. Pirmąją – 4 žvaigždutėmis, antrąją – visomis 5 iš 5 galimų. Autorius mėgsta savo siužetus vystyti Minesotos valstijoje, kuri man šiek tiek artima, o taip pat turi polinkį indėnų temai XX amžiaus Jungtinėse Amerikos valstijose, kas man taip pat įdomu. Na, o „Žaibo laukymė“ Goodreads platformoje pasaulio skaitytojų įvertinta solidžiai – 4,3 žvaigždutėmis, taigi, tiesiog labai daug priežasčių skaityti.
Autorius pastarajame kūrinyje taip pat nesitraukia nuo indėnų bei baltųjų bandymo perlaužti jų kultūros palikimą temos. Visas romanas pastatytas ant šios temos pamato. Rašytojas, kaip ir anksčiau, seka pasakas apie papročius, tikėjimą, kviečia dvasias, buria ateitį ir kitaip pataikauja tokiems, kaip aš. Neturiu ko slėpti – pasakas myliu. Jei pati kada nors parašysiu knygą, pasistengsiu pasekti pasaką, kuri nors trumpam išsivestų kažkur kitur, kaip, pavyzdžiui, vaikystėje vesdavo Astrida Lindgren.
Be indėnų ir baltųjų konflikto romane esama dar kelių svarbių dedamųjų: tai ir detektyvinė linija, kuri, kaip ir kitose autoriaus knygose, tvirtai išlaikoma iki galo, bet, vis dėlto, tai į detektyvą nepretenduoja. Ir, man regis, autorius tai gana aiškiai parodo. Nors nužudymo paslapties neišlukštenau beveik iki knygos pabaigos, labai sudėtingų mazgų ten neužrišta, kaip kad tikėtumeisi iš rimto detektyvo. Tai – ir tėvo bei sūnaus santykiai, vyrų negebėjimo reikšti jausmus tema.
Minesotos sengirėse įsikūrusio miestelio žmonės aiškinasi vietinio indėno savižudybės istoriją. Dauguma baltųjų teigia, kad jokios kitos lemties geriančiam indėnui ir nesitikėtų, na, o vietos indėnai jaučia, jog tai – visai ne savižudybė. Ją aiškinasi ir apygardos šerifas, baltasis, vedęs indėnę, besistengiantis rasti vidurį tarp dviejų skirtingų kultūrų, ir jo sūnus bei draugai – indėnai, nes maišyto kraujo vaikai visuomenėje laikomi indėnais, kuriems atstūmimo tenka vienodai, kaip grynakraujams.
Įsivaizduoju, kad knyga galėtų nepatikti išskirtinai labai sudėtingų knygų gerbėjams. Ypač griežtumo ir tikslumo ieškantiems skaitytojams. Tiems, kurie nesiilgi vaikystės knygų. Na, o aš knygą vis lyginau su autoriaus ankstesnėmis. Ir jei iš pradžių atrodė, kad ši – gal kiek silpnesnė nei „Maloningąją žemę“, tai kažkur nuo knygos vidurio persigalvojau. Man ji patiko labiau. Man ji patiko labiausiai iš visų, dabar jau trijų, William Kent Kruger knygų, kurias esu skaičiusi. Ir dabar garantuotai paskaityčiau ir ketvirtąją.
Man šio autoriaus knygos yra tokios: jos įtraukiančios, užburiančios, kruopščiai užkamšančios. O po to nebūtinai atsiminsi. Bet kol skaitai – man tai viskas, ko reikia. 5 žvaigždutės iš 5, esu dėkinga už dar vieną indėnišką vasaros sapną.
