Kad ir kaip jų purtytųsi lietuviai, kad ir kiek posakių apie biednus, bet teisingus prigalvotų, kad ir kiek tetos jubiliejuose viena kitai už gėles atžagaria ranka stumdytų dvidešimtines, šnypšdamos „paimk paimk“, nėra kitos temos, kuri sutrauktų tiek žmonių.
Paminėk pinigus antraštėje – ir tai tvirčiausias skaitomumo garantas. Kažin, ar Landsbergio pavardė visada tiek paspaudimų sugeneruoja, kiek gali vargana ar apvali sumelė antraštėje. „Restorane pravalgė tūkstantį eurų“, „nusipirko butą už milijoną“, „sodybą įsigijo vos už dvidešimt tūkstančių“, „atostogaujantiems už naktį teks pakloti nuo dviejų šimtų eurų“, „sako šeimą pramaitinanti už trisdešimt eurų savaitei“ – visos šios antraštės būtų skaitytojų, komentarų ir paspaudimų generatoriai. Nes niekas lietuvio taip kvapu nevilioja, kaip pinigai. Ypač svetimų skaičiavimas.
Žmonės turi nuomonę apie sumas, kurias visai jiems svetimos šeimos išleidžia maisto produktams. Nuomonę apie tai, kas kaimynų šeimose finansuoja šeimos pramogas ir keliones. Apie tai, kaip lygiai ar nelygiai tolimi giminaičiai ar žurnalų veidai pasidalinę finansinius įsipareigojimus. Tai yra klaiki, nesuprantama atgyvena – savo modelį taikyti ne tik sau, bet ir smerkti jo nenaudojančius. Jei vienas per mėnesį išleidžia maistui du šimtus eurų, o kitas – du tūkstančius, tai pastarasis, žinoma, kvailys. O gal kvailys pirmasis, iš kurios varpinės žiūrėsi. Bet kvailiu kažkuris juk turi būti. Jei moteris džiaugiasi vyro pavaišinta restorane, tai ji šeria senas nuostatas apie moterų neįgalumą save aprūpinti. O jei atsisako būti pavaišinta ir geriau jaučiasi pati už save sumokėdama, tai ji vyrų nekenčianti lesbietė plaukuotomis kojomis. Moteris turi būti tokia, turi daryti tą, turi neatrodyti taip, turi norėti to. Tada ji bus gera moteris. Geras šuniukas.
Todėl ir galvoju, kad feminizmui Lietuvoje dar yra ką nuveikti. Nes tikrasis feminizmas yra gyvenimo laisvė, laisvė rinktis. Laisvė būti pavaišintai ir galėti to nesigėdyti bei džiaugtis – taip pat. Laisvė turėti tokį finansinį modelį šeimoje, koks abiems pusės yra priimtiniausias. Tereikia pasitikrinti kelis saugiklius: ar kuri nors pusė nemanipuliuoja, neišsisukinėja ir neišnaudoja kito žmogaus, ir ar abi pusės su tuo pasirinktu veiksmu ar modeliu jaučiasi gerai.
Pavyzdžiui, jei aš restorane užsimanau pavaišinti savo draugę, draugą ar draugus, bet taip sugalvoju pati, tai klausimų čia nėra: aš norėjau, aš pasiūliau, aš pavaišinau. Ko gero malonu visai kompanijai, įskaitant ir mane. Jei aš pasirinkau finansine prasme būti išlaikoma vyro, mes su vyru apie tai pasikalbėjome, įsivertinome galimybes, įvairiapusius indėlius į šeimą ir gyvenimo buitį, aptarėme saugumo garantus ir mums abiems tai jaučiasi saugu, malonu, mes abu iš šito jaučiame naudą ir savitą malonumą – tai ir gerai. Teisybės dėlei turiu patikslinti, kad aš taip nepasirinkau, nes tiesiog man taip netinka, bet tai, kad toks gyvenimo būdas netinka man, nereiškia, kad jis ydingas visiems. Vieno finansinio modelio brukimas yra labai panašus į brukimą turėti vaikų, nes neva tik juose yra gyvenimo prasmė. Tai tiesiog agresyvu.
Matote, aš suvokiu visus galimus pavojus būti išlaikomai vyro. Bet labai daug moterų, kurios su tokiais pavojais susiduria realiai, nebūna apie tai aiškiai pasikalbėjusios, o juo labiau – užsidėjusios atvirų, bet garantuotų saugiklių. Kad ir teisiškai. Taigi, greičiausiai problema ne pačiame modelyje, nors jis turi savų subtilumų ir nepatogumų, bet tiesiog aiškumo, apgalvojimo trūkume.
Man, pavyzdžiui, taip pat netiktų po liniuote atmatuoti, kas, kiek ir kam turi duoti, kas, kiek ir ko turi padaryti. Kitaip sakant, man labiausiai patinka tai, ką vadinu sąžiningumo ir sveiko proto modeliu. Tai reiškia, kad abi pusės stengiasi kaip gali: kas gali, tas išvalo, kas tuo metu jaučiasi nuotaikoje, tas pagamina, jei vienas serga, kitas neprašytas pasirūpina, jei vienas mato, kad kitas nespėja, stengiasi palengvinti jo dalią. Kas arčiau stovi, ar kam tuo metu norisi, kas turi – tas sumoka. Kam kiek pavyksta, tas tiek uždirba. Kas kiek tuo metu nori, tiek ir pamalonina kitą dovana, apmokėjimu ar bet kuo kitu. Tai netinka, kai vienas poroje bando nusukti sau ir yra linkęs sukčiauti, nepasitikėti partneriu. Bet aš pati apskritai negalėčiau į poras pasirinkti kažko, kas į mane žiūri įtariai. Nes aš pati taip į artimiausią žmogų nežiūriu.
Tačiau jei yra du žmonės, kurie abu turi savų nesaugumų, baimių, ir jiems maloniausia atsimatuoti – kodėl ne? Juk man su jais gyventi ir lentelių, kieno eilė plauti indus, braižyti nereiks. Nereiks atidavinėti pinigų už kavinėje apmokėtą čekį ir skaičiuoti, ar tik ne šimtu euru daugiau mokesčių sumokėjau nei kitas. Manęs taip finansus vedantys žmonės neverčia gyventi pagal juos, o aš jų neverčiu į pinigus ir buitį žiūrėti atlaidžiau.
Vienintelis dalykas, kurio palinkėčiau visiems – bet ne įkyriai ir ne asmeniškai, kritikuojant jų gyvenimą, o tiesiog bendrai, nebedant pirštu į nei vieną – tai pergalvoti tas nuostatas apie tai, ką ir kas privalo. Vyras privalo tą, moteris privalo aną, pora privalo šitą, o išsiskyrę privalo kitą. O gal geriau vis dėlto gyventi taip, kaip norisi, ir kaip jaučiasi malonu, patogu ir sąžininga prieš save?
Žmonės labai dažnai „man patinka“ atmeta kaip patį nereikšmingiausią faktorių situacijoje, kai jis – pats reikšmingiausias. Ir daug natūraliau į priekį iškelia visokius niekus: kaip daro visi, kaip geriau atrodys prieš kitus, kaip skaitė esant teisinga. Bet iš tiesų gėrimą reikia pirkti tą, kuris tau skanus, o ne tą, kuris brangiausias, nes tada atrodysi geresniu. O atostogų važiuoti ten, kur geriausiai pailsi ir nusiramini, ne ten, kur šiandien važiuoti yra madinga. Na, o gyvenimo buitį vesti geriausia yra taip, kaip kiekvienam jaučiasi gera, patogu ir atliepia tavo būdą. Nes dienos pabaigoje tai ir yra svarbiausias dalykas. Gal net vienintelis svarbus.
Niekas nerašo ant antkapių: „Ilsisi Danutė. Gyveno labai teisingai, tarsi pagal vadovėlį – nebuvo nei atgyvena, nei išsišokėlė“.
