Manau, kad visi turi teisę į vaikystę. Man skauda, kai iš tų, kurie dar turėtų rūpintis tik po kambarį išmėtytomis žaislų dalimis, bandoma ją atimti. Kai vaikams užkraunama brolių ir sesių priežiūra, kai užkraunamas neadekvatus darbų krūvis, kai vaikams neleidžiama ilgai miegoti savaitgaliais – tiesiog šiaip, be priežasties, kai dėl tėvų baimės atimama nuotykių galimybė, kai vaikai jau nuo mažens prigrasomi savęs nemylėti ir nekęsti. Vaikystė turėtų būti labai gražus metas, bet ne taip jau retai ji atimama. Ir tame nieko gražaus nėra, lieka tik trupiniai. Vaikas, iš kurio tas stebuklingas laikas buvo atimtas, trūks jo visą gyvenimą. Visą gyvenimą ilgėsis ir ieškos. Bet nebegali patirti to, ką patirti skirta tik tada – vaikystėje.
Amerikietės iš Pietų Karolinos T.I. Lowe knygą „Po magnolijomis“ pasiskolinau iš svetimos knygų lentynos. Užmečiau akį į knygas, ši patraukė dėmesį, tai ir pagriebiau. Visų pirma, knygos nugarėlėje sakoma, kad skaitinys gali patikti „Ten, kur gieda vėžiai“ ir „Apšviestoji“ gerbėjams. Na, o aš tokia esu – esu šių dviejų knygų gerbėja, abi jas įvertinusi 5 žvaigždutėmis iš 5. Autorė – amerikietė, man tai pliusas. Veiksmas vyksta XX amžiaus pabaigos Pietų Karolinos kaimelyje, taigi, vieta ir lokacija man taip pat prie širdies. Na, o galiausiai – Goodreads platformoje knyga įvertinta solidžiomis 4,2 žvaigždutėms. Kitaip sakant – susidėjusios aplinkybės privertė paimti knygą į rankas.
Romano centre – kaimo keistuolių šeima. Šviesi, bet keista. Daugiavaikė, auginanti du vaikus su negaliomis. Tėvas – kaimelio atstumtųjų bažnyčios dvasininkas. Mama – svajojanti keliauti taip stipriai, kad miestų vardais vadina savo vardus, tik keliauti negali. Kai pastaroji po gimdymo netikėtai miršta, centriniu herojumi tampa vyriausioji dukra, iš kurios atimama vaikystė. Tėvas, nors ir geros širdies žmogus, savo sielvarto nesugeba pastatyti į antrą vietą, taigi, sudužusią šeimą iš gabaliukų surinkti bando vaikas, kuris dar rūpesčių neturėtų turėti. Mergina praranda ne tik vaikystę – ji praranda ir tą, kas ja pasirūpins. Nes pirmosios mėnesinės ir kiti brandos ženklai pasirodys tik po mamos mirties.
Kas apie knygą man patiko – tai seniai matyta išlaikyta, stabili psichologinė linija. Pastarąjį kartą taip nuosekliai atskleistą psichinę ligą mačiau „Mažame gyvenime“: čia ji nebuvo knygos ašis, bet ji nuolat buvo šalia, taip, kaip būna ir gyvenime. Ne, šios knygos nėra panašaus kalibro, pastaroji – daug stipresnė, sudėtingesnė, o ši – gerokai paprastesnė, tačiau ji nėra prasta. Dar mane nustebino meilės istorija. Visą knygą laukiau, kada ji blogai pasibaigs. Ir svarsčiau, ar tai, kaip ji pasibaigė, yra banalu, tačiau man tai buvo absoliučiai netikėta.
5 žvaigždutės iš 5. Tai lengvas lietingos vasaros skaitinys. Nėra bukas, tačiau nėra ir toks, kuriame reiks sukti galvą. Ir, kaip jau esu sakiusi, toks žanras irgi reikalingas bei puikus: kartais mes norime skaityti ilgai, permąstant, permalant, virškinant, besimokant. O kartais norisi išsižioti ir suryti. Čia – knyga surijimui.
