Ką čia ką tik perskaitėte? Na, mano nuomone – nesąmonę. Įtariu, kad ir jums tai atrodo. Bet jei taip yra, paaiškinkite, kodėl šiais laikais net save sumaniais laikantys žmonės, neva veržlus jaunimas, jau nekalbant apie cioceles socialiniuose tinkluose, savo nuotraukas papuošusias gėlių buketais, apie feminizmą varo būtent tokius niekus?
„O jums patinka finansiškai apsirūpinę vyrai ar esate feministės?“, – klausia Kristina moterų forume „Supermamytė“. Nežinau, ar toks forumas egzistuoja, o štai tokie klausimai – internetinių diskusijų kuras. Dega ir veža toli. Žmonės iš tiesų klausinėja tokių paistalų, įsivaizduodami, kad feministė būtinai siekia žūtbūt uždirbti daugiau už vyrą ir dėl šito pranašumo laikyti šį po padu. „Nesu feministė, mėgstu seksualesnius apatinius“, – tokį apibendrinimą jaunų moterų diskusijoje prie gretimo stalelio išgirdau prieš trejetą metų.
Štai, aš – feministė. Be jokios abejonės man svarbu, kad vyras gebėtų save apsirūpinti. Jau ko nenorėčiau, tai dėl savo paties aplaidumo centus prie nukainotos dešros krapštančio jobariaus, kuriam reikės primesti. Ir taip amžinai: primesti ant dešros, tada ant autobuso bilietėlio, vėliau apmokėti kelionę, už kurią jis „tikrai atiduos“. Niekada nepalikčiau mylimo vyro, kurį ištiktų finansinės problemos, ir mielai jas spręsčiau kartu. Bet nė akies neužmesčiau į suaugusį vyrą, kuris negeba savimi pasirūpinti ir neturi tikslų, siekių, užsivedimo imti ir kurti. Aš, feministė, pati būdama stipri, noriu stipraus partnerio, kuris galėtų pasirūpinti savimi, manimi, o aš galėčiau pasirūpinti juo ir taip pat ir visa tai suteikti pati sau.
Kalbant apie tuos pantalonus, nežinau, kiek jums įdomus mano apatinių drabužių stalčius (o iš tiesų – kuo garsiau burbuliuojate, tuo įdomesnis), bet aš, feministė, mėgstu nėrinius, mėgstu gražius, kokybiškus, gerai gulančius apatinius. Bet kad jau gimiau moterimi, tai moteriškumo man netrūksta ir su močiutiškomis palapinėmis. Tiesiog esu įsitikinusi, kad ne triusikuose slypi mano galia, bet apatinių grožis man patinka. Kaip patinka grožis lėkštėje, meno galerijose, kaip mėgstu gražią patalynę, tvarkingas gatves ir tvarkingai sušukuotus plaukus.
Esu feministė ir džiaugiuosi, jei kas man prilaiko duris. Vyras ar moteris. Ir mielai jas atidarau kitiems. Vyrams ar moterims. Džiaugiuosi būdama vaišinama restorane ir labai mėgstu vaišinti savo draugus. Tiesą pasakius, galėjimą vaišinti ir būti vaišinamiems laikau nuostabia gyvenimo privilegija. Tai reiškia, kad save apsupi tokiais žmonėmis, su kuriais pinigai netampa jūsų draugystės klausimu. Esama žmonių, kurie dalinasi centais, vienas kitą įtarinėja, bijo, kad kitas sumokės mažiau, svečiuose skaičiuoja vienas kito kąsnius ir daro išvadas, jog buvo apvalgyti. Man tai skamba kaip baisiausias sapnas, košmaras. Mielai leidžiuosi vaišinama ir dėkoju, ar tai būtų draugas, ar tai būtų tėtis, ar tai būtų mylimasis, ar kolega. Ir visiems jiems išreikšdama padėką, meilę, rūpestį, mėgstu pati pavaišinti. Tiesą pasakius, kartais restorane pamačiusi senyvo amžiaus lankytojus, nusiunčiu jiems dovanų gėrimą ar desertą arba apmoku jau geriamą kavą. Vaišinimas manęs neįžeidžia, vaišinimu rodau dėmesį. Tiesa, niekada gyvenime bare nepriimčiau gėrimo iš įkyraus vyro, kuris neturi nuovokos ir supratimo apie deramą ir nederamą elgesį. Tačiau tik todėl, kad dėmesio, bendravimo, rūpesčio iš jo man nereikia. Bet, pavyzdžiui, jei nepažįstamas nuotaikingas žmogus, negašlus ir nederamai nekimbantis užsakytų gėrimą, greičiausiai jį priimčiau ir jam pati kažką nusiųsčiau.
Aš, feministė, mėgstu grožio procedūras, aukštakulnius, jei sirgčiau ir negalėčiau dirbti, nesiraučiau plaukų dėl situacijos pabūti išlaikomai savo partnerio, nes jo ligos atveju taikyčiau lygiai tą patį principą. Negana to, ne tik nejaučiu neapykantos vyrams. Mėgstu vyrus. Ne visus nuo krašto, žinoma, kaip ir moteris, mėgstu protingus, sąmojingus, talentingus, lojalius vyrus, su kuriais rišasi kalba. Jei kvailys, tai ne todėl, kad be sijono, o todėl kad smegenyse rievių maža. Gal dar dėl to, kad knygų gyvenime neskaitė. Kad mokymosi nelaiko prioritetu. Kad neskyrė dėmesio savo emociniam intelektui. Kad yra varomas vien tik muskulininių stereotipų ir XXI amžiuje vis dar baiminasi neparnešti plikomis rankomis nudobto bizono.
Aš, feministė, ir nenoriu, kad mane kažkur kviestų dėl to, kad būtų lygiai vyrų ir moterų. Jei vyras už mane geresnis profesinėje srityje, apsisuku ir einu dirbti stipriau, kad kitą kartą būčiau pakviesta dėl savo gebėjimų. Jei vyras už mane geresnis dėl savo įdirbio, manęs tai nežeidžia. Tokiu atveju tiesiog juo žaviuosi. Mane juokina seno tipo reikalų tvarkytojai su cigarietu dantyse, nespaudžiantys moterims rankos, tik jas bučiuojantys. Juokina, nes kaip jie galėjo pagalvoti, kad man bus malonus jų seilėtas, pasmirdęs nepažįstamo žmogaus bučinys? Juokina, nes rankas aš spausti moku ir spaudžiu tvirtai, o ne į delną įgrūdu prakaituotą delniuką it šlapią žuvį.
Matote, feminizmas yra pilna atsakomybė už savo gyvenimą. Būtent todėl jis mane ir žavi: kiekvienas mūsų turime teisę rinktis ir kartu sukomplektuotą gauname atsakomybę už savo pasirinkimus bei veiksmus. Feministės gali gimdyti vaikus ir būti šauniomis mamomis. Jos gali būti bevaikės ir atsiduoti kitiems gyvenimo kūriniams. Feministės gali išlaikyti ir būti išlaikomomis. Feministės gali tuoktis ir pasirinkti vyro pavardę, o gali ir paprašyti vyro perimti jos pavardę. Feministės gali su meile ir džiaugsmu gaminti partneriui maistą. O gali negaminti niekada. Lygiai taip pat ir vyrams: feministai gali kelti pačią sunkiausią štangą, o gali nekelti jokios. Jie gali vairuoti kaip šumacheriai, o gali nesigaudyti automobiliuose taip, kaip stereotipinis tikras vyras nesigaudo lūpdažiuose. Feministas gali išeiti tėvystės atostogų, o gali eiti į darbą. Atsakomybė ir laisvė yra feminizmo plytos ir glaistas.
Koks žmogus nenori būti laisvas? Ko gero tas, kuris labai bijo, jog nesugebės. Tik nereikia dėl savo pačių baimių kaltinti feminizmo ir apie jį meluoti. Žinoma, kad patogiau feministę laikyti ūsuota, vyrų nekenčiančia feministe su pantalonais. Taip laisvę dangstydami baisiais skudurais nukreipiate dėmesį nuo savo pačių baimių ir to, ko nesugebate. Bet nuo savęs nepabėgsi. Bijote jūs juk ne feminizmo, bijote savo menkumo.
