Kol bendras pragyvenimo lygis kyla, tai ir kažkiek didėjančios kainos nėra nenatūralu. Ir dažnu atveju aš tai ir matydavau: žmonės iš tiesų gyveno labai gerai, geriau nei bet kada, visada būdami sotūs, gyvendami šiltai ir turėdami dar istoriškai neregėtą socialinę bei medicininę pagalbą, nepaisant kartais labai bazinių savo pačių socialinių ir profesinių gebėjimų. Jie tiesiog zirzė. O taip elgėsi, nes yra įpratę atkišti delną ir sakyti „duok“. Ko gero jau esu pasakojusi, kad alkstantiems lietuviams pasiūliusi nupirkti kruopų, gavau riebų ir dvokiantį pimpalą tiesiai į veidą: jie tokio šlamšto nevalgo. „Geriau man atostogas į Turkiją nupirk“, – pagėdino viena tokia, besiskundusi badu.
Tačiau turi gyventi po akmeniu, kad nepastebėtum, jog šįkart kainos kilo ne centais, o kartais. Ir kilo ne natūraliai, po truputį, kartu su tautos gerove, o akimirksniu, nevaldomai. Matote, kai nelabai žinai kainų, nes jos nelabai rūpi, tikrai neatkreipi dėmesio į dvidešimties centų pabrangimą. Tačiau kai į krepšelį įsidedi mažą upėtakių ikrų indelį, pomidorų dėžutę, agurkų, kelias uogas ir duonos, o prie kasos tavęs paprašo daugiau nei penkiasdešimties eurų, tai atkreipia dėmesį. Jei nesi jautrioje socialinėje grupėje, tai nėra pasaulio pabaiga, ir plaukų rautis dėl rytojaus netenka, bet antakis pakyla. Maišelis toks, kad gali nešti pakabinęs ant mažojo pirštelio, o toks pinigas dar neseniai šį tą daugiau nei dienai nupirkdavo. Šiandien iš jo valgant taip, kaip valgau aš, nelabai išeina ir vakarienė namuose.
Bent keliskart savaitėje išeina gąsdinantys pranešimai spaudai apie kokį nors ekstremalų brangimą. Štai, Lietuvos paštas paskelbė prenumeratos kainas didinsiantis dešimt kartų. Belieka tik įsivaizduoti, kokią bendrą atmosferą užkuria tokie minčių, kainų ir realybių šuoliai. Dešimt kartų – tai labai daug. Jei mano batai kainuoja du šimtus eurų, dešimt kartų kilus kainoms jie kainuotų 2000. Jei mano kiaušinių dėžutė kainuoja 3 eurus, dešimt kartų kilus kainoms toji dėžutė atsieitų 30 eurų. Jei neblogo, bet ne kažkokio įspūdingo buto nuoma Vilniaus Senamiestyje kainuoja 1000 eurų, dešimt kartų kilus kainoms butui išleistume 10 000 eurų. Jokia ekonomika ir pažanga nesisuka taip greitai, kad toks pokytis skambėtų normaliai ir kasdieniškai. Ne – tai skamba nenormaliai. Tai skamba bauginančiai, išsigimusiai, taip, kaip neturėtų būti.
Nieko keisto, kad versluose šiuo metu pasimetimas, visi vieni kitiems griežtina mokėjimo terminus ir sąlygas, viskas vėluoja, kyla panika. Ir aš ne ekonomistė, todėl galima pasišaipyti, jog neišmanau krizės specifikos taip, kaip išmano tos srities profesionalai, tačiau labai gerai suvokiu vieną krizės aspektų. Tai panika. Nei viena krizė pasaulyje neapsiėjo be panikos ir suirutės, kaip žuvys neapsieina be vandens, sniegas – be šalčio, o namai – be stogų. Panika yra krizės gyvybės palaikymo aparatas.
Mūsų premjerė Ingrida Šimonytė ir finansų ministrė Gintarė Skaistė yra ekonomistės, pirmoji net ir profesine prasme dalyvavo 2008-2009-ųjų krizės valdyme, būdama finansų ministre Kubiliaus vyriausybėje. Mielos damos, jūs žinote ir galiu pakartoti, kad labai jus vertinu, jūs esate mano rinkta valdžia. Bet ar pamenate, už ką Šimonytę bei Kubilių anuomet labiausiai kritikavo ir kokios kritikos smarvė jiems už nugaros velkasi iki dabar? Komunikacijos nebuvimo. Anuomet atrodė, kad Kubilius, kurį, beje, taip pat vertinu puikiai, tingi aiškinti, šnekėti ir komunikuoti. Tauta, sėdėk tyliai ir netrukdyk. O mes, išrinktieji bei pateptieji, dabar darysim. Ar jie taip galvojo? Aš nežinau, bet ar jie žino, kad tauta minčių neskaito? Kad neskaito tie, kurie kartuves prie Seimo stato, nieko nenustebinsi – jie ne tik minčių, bet ir knygų neskaito. Tačiau ministrų kabinetui bei visam Seimui tenka priminti, kad minčių neskaito net ir patys labiausiai išsilavinę jūsų rinkėjai.
Pasižiūrėkite į Arvydą Anušauską, gynybos ministrą. Ką jis darė pirmaisiais karo mėnesiais? Kiekvieną mielą dieną, o kartais net ir keliskart, savo feisbuko paskyroje ministras aiškino situaciją. Kas vyksta, ar realu, kad Rusija užpuls Lietuvą, ką skaityti, kuo tikėti, kokia reali Ukrainos bei Rusijos nuostolių situacija, kaip būti pasiruošus karui, kad jaustumėmės ramiau ir taip toliau. Diena iš dienos. Arvydas Anušauskas rasdavo laiko trumpoms gyvosioms transliacijoms, kur tauta galėjo uždavinėti klausimus tiesiogiai. Situacija mus gąsdino, todėl ministras, į kurio rankas patikėjome savo šalies saugumą, ne tik juo užsiėmė, bet ir skyrė laiko kalbėti, kartoti, raminti ir tiesiog paaiškinti. Mums daug kas buvo neaišku, buvo daug nežinios. Ir ką? Ir nuramino, išgyvenome daug greta vykstančio karo mėnesių, priaukojome Bairaktarui, išsiuntėme virtines pilnų vilkikų, užsiėmėme pasaulio budinimu. Mums viskas pavyko.
Dabar mus ištiko ta pati baugi situacija: nežinia, baimė, daug neatsakytų klausimų. Kada Ingrida Šimonytė ir Gintarė Skaistė imsis su mumis kalbėtis? Kada vėl ir vėl paaiškins situaciją, kada patars, kokiais šaltiniais geriausiai kliautis, kada duos nuorodas, kaip geriausiai pasiruošti krizei, kad jaustumėmės saugiai, kada papasakos, kokią valstybės pagalbą gausime sunkiai įveikiamų atveju? Kur tie kasdieniai feisbuko įrašai ir gyvos transliacijos, susitikimai ir pranešimai spaudai? Ką veikia ministrių komunikacijos komandos ir ar jos komunikuoja tose šalyse – nes gal pasiklydo ir per klaidą šneka kokiems nors slovakams, kad Lietuvoje negirdėt? Per didelė dalis Lietuvos žmonių nė nežino, kaip karo metu kyla degalų kainos – kodėl jūs nesiimate paaiškinti, jei tai galėtų mus išgelbėti nuo suirutės ir panikos, kuri, kaip jau sakiau, yra krizės gyvybės palaikymo aparatas?
Panika kelia iracionalų elgesį, iracionalus elgesys kuria staigius pokyčius rinkoje, pernelyg staigūs pokyčiai rinkoje sugadina iki tol veikusius mechanizmus. Kai mechanizmai sugenda, niekas nebeveikia taip, kaip buvo. Ratas užsidaro. Grįžtame prie panikos. Beveik trys milijonai žmonių šiandien mato, kad niekas nebevyksta taip, kaip vyko prieš metus, ir šiandien tai mato visos socialinės grupės. Žmonėms neramu. Ko jūs laukiate, ar vandens kas į burnas pripylė? Žinau, esate užsiėmę, bet su prioritetais gyvenime taip yra – jais tampa tie, ką tokiais padarai. O jei žmonės nėra valstybės prioritetas, tai gal čia ir atsakymas?
Kol kas man dar neatrodo per vėlu. Pradėkite šiandien. Pradėkite dabar. Žmonės laukia.
