Priešingai – sukurti tokią, kuri suktųsi uždarame rate, pernelyg nesuprasdama pasaulio už Sovietų sąjungos ribų, tikėtų, jog popieriukas – tai bilietas į sėkmę, ir visada visada norėtų su kažkuo pasitarti. Sovietų sąjungos švietimas, kaip ir kiekviena diktatūra, vengė individualumo ir siekė kolektyvinių žiurkelių zoologijos sodo. Ir tada sakai: va, absurdas. Nes per daugiau nei 30 metų nepriklausomybės, niekam nepasirodė užtektinai svarbu nustoti remtis kolektyvinę vidutinybę kuriančia sistema, iš kurios atėjo didžiausi mūsų šalies skauduliai bei žaizdos.
Taip mes ir turime abiturientus, per 12 metų mokslo nesugebančius sušlebizavoti angliškai. Kaip? Kaip tai įmanoma? Kaip įmanoma nesudėti sudėtingesnio nei trijų žodžių sakinio be klaidos, didesnei daliai paties geriausio turinio esant anglų kalba? Kaip įmanoma neišlaikyti anglų kalbos egzamino, visą dieną mirkstant tiktokuose, kuriuose beveik visas turinys – anglų kalba? Tai ką jie ten žiūri – kaip girti kaimiečiai traktorių iš kaimyno vagia?
O iš tikrųjų, žinau, kaip įmanoma. Tai sisteminga. Mano pirmoji anglų kalbos mokytoja, kuri šiuo metu moko gimnazistus, ne visada sugebėdavo atsakyti antrokų ir trečiokų užduodamus klausimus. Ar jai įdomi anglakalbių šalių kultūra? Ar ji ten nors buvo? Didžiojoje Britanijoje, JAV, Australijoje? O jei nebuvo, tai gal nors mirksta tų kalbų literatūroje, kine, poezijoje, politikoje, humore? Rašau ir juokas ima – apie kokias poezijas kalbame, kai mano mokymosi laikais mokytoją greičiausiai galėjai sutikti labdaryne – ir tikrai ne todėl, kad mokytoja – zerowaste. Mokytojai yra ir sistemos aukos, ir sistemos puoselėtojai – ir jau nebeatseksi, kur priežastys, o kur pasekmės. Aš gailiu tų šviesių, gerų mokytojų, kuriuos gyvenime sutikau. Ir pykstu, nes jie negali gauti jiems priderančios pagarbos – sistema neleidžia. Kita vertus, tu negali duoti pagarbos žmonėms, kurie į pedagogiką stojo, nes ten stojama, kai kitur nebepriima, ir dabar tuo pačiu principu sėdi mokyklose, prastumdami reikalingas valandas. Jei duosi – turi duoti abiems. Jei neduosi – negaus abeji.
Ar mane stebina tie vis išpuolantys skandalai, kai rusų kalbos mokytoja nusprendžia savo nepilnamečių auditorijai paagituoti už Putiną ir karą, o tikybos mokytoja savarankiškai paedukuoja apie homoseksualumo iškrypimą ir velnią? Nestebina nė kiek, mano buvusioje mokykloje kūno kultūros mokytoja vaikus šviečia apie tai, kad iš tiesų Egipto piramidės yra kažkokios konspiracinės teorijos dalis, nes skaito visokius šeimamaršių mėgiamus sąmokslo teorijų pilnus internetinius puslapius, o jūs žinote, kad į tas teorijas palinkę žmonės viena paprastai neapsiriboja. Švietimo sistema laiko ir maitina šitas išperas, todėl nenuostabu, kad žmonės, kurie iš tiesų galėtų būti gerais ir įkvepiančiais mokytojais, tokios galimybės nė nesvarsto: kam būti ydingos sistemos dalimi? Na, o tie, kurie neatsako savo pašaukimui, nė neturi galimybės pilnai išskleisti sparnus, nes toje sistemoje nėra vietos. Kambarys per mažas ir dar dalyje jo išsiskleidę parazituojantys pedagogai bei tos pačios sistemos išauginti mokinių tėvai.
Žinoma, gyvenant Vilniuje ir savo vaiką leidžiant į kokį nors Licėjų ar kokią kitą prašmatnią mokyklą, galima apsimesti, kad taip nėra. Na, jūs apsimeskite. O aš, būdama studentė, girdėdavau kursiokų, suvažiavusių iš visos Lietuvos, istorijas, kurios būdavo labai panašios. Bet jei labai nori užsimerkti, viskas įmanoma.
Tokia sistema išugdo žmones, tikinčius, kad tie egzaminai, kuriuos jie laiko kiekvieną vasarą, yra lemtingi. Dėl to kiekvienais metais turime ašarų pakalnes ir nervinius priepuolius: jie ne to tikėjosi. Tie žmonės tikrai tiki, kad dabar, šią minutę, sprendžia savo ateitį. Daro lemiamus sprendimus. Ir tai yra komiška, nes egzaminai ar studijų pasirinkimas ne tik nenulemia ateities – tokios svarbos sprendimų bei įvykių gyvenime gali pasitaikyti kone kasmet. Realybė ir kelia įtampą, ir atpalaiduoja. Spręsti, rinktis ir mokytis vis tiek turėsi visą gyvenimą, jei gyventi nori gerai. Vienu egzaminu ar vienomis studijomis kelio neišgrįsi. Taip paprastai gyvenimas nevyksta. Tačiau kiekvieną neteisingą ar nepasiteisinusį sprendimą visada galėsi vienaip ar kitaip ištaisyti ar pakeisti. Yra juokingai nedaug sričių, kur rėmai kiek labiau spaudžia – tai, pavyzdžiui, medicina. Bet ir tai – tik tiek, kiek lemia pačias studijas, o toliau gyvenime gydytojams, kaip ir visiems likusiems žmonėms, tenka ir toliau daryti sprendimus, rinktis.
Kai laikiau lietuvių kalbos egzaminą, man pasitaikė brokuotas švarraščio lapas – tačiau plika akimi nematomo broko. Ant lapo buvo neįmanoma rašyti, rašiklis slydo tarsi vaškuotu paviršiumi, be jokios žymės. Tai sužinojau tik jau norėdama perrašinėti rašinį, likus solidžiai laiko, jei viskas būtų ėjęsi be trukdžių, iki egzamino pabaigos, bet stipriai per mažai, turint galvoje, kaip dalykai klostėsi iš tikrųjų. Egzamino prižiūrėtojos visiškai nežinojo, ką daryti. Liepė man laukti, tampė mano popierių, skambinėjo, o aš turėjau tiesiog sėdėti. Likus kelioms minutėms iki egzamino pabaigos man grąžino brokuotą lapą ir pasakė brokuotąją vietą tiesiog aprašyti ratu (ji buvo didelė ir plati, bet nesitęsė per visą puslapį ar puslapius). Buvo likusios kelios minutės, perrašyti rašinį. Perrašinėti nebeturėjau laiko, tiesiog reaktyviniu greičiu ir vištos koja surašiau naują ir prižiūrėtojoms plėšiant lapą man iš rankų suraičiau kažkokią pabaigą – iš bėdos. Lietuvių kalbos egzaminas turėjo būti mano sėkmingiausias, na, o su tąja darbuotojų ir egzaminų centro nekompetencija gavau devyniasdešimt procentų. Tai, žinoma, vis tiek yra gerai, tačiau jaučiausi pretenduojanti į gerokai daugiau. Ką mano gyvenime tai pakeitė? Na, gal tik vienintelį dalyką: dabar žinau, kad jei kas ne taip, aš turiu atsistoti ir reikalauti vienodų, teisingų sąlygų, o ne prisitaikyti prie kažkieno kito nekompetencijos. O kas liečia patį egzaminą, aš nė nežinau, kur mano atestatas. Nežinau ir kur tas, kurį gavau iš universiteto. Gal dar turiu, gal guli kažkur spintos gilumoje, o gal ir ne, niekada nei vieno, nei kito nebuvau išsitraukusi ir ieškoti neprireikė – ir neprireiks. Jokių mokslų aš nebaigiau ir neplanuoju baigti – kaip tik kasdien mokausi daugiau ir stipriau.
Prieš porą dešimtmečių šioji sistema išaugino vadybininkų kartą. Jie nė gerai nežinojo, ką ir kodėl mokosi, bet sistema jiems sakė, kad popierius reikalingas. Sistema jiems nepasakė, kad reikia apgalvoti, kodėl reikalingas. Jei žinai, kodėl, jei sieki savo tikslo, viskas yra gerai. Bet sistema to nemokė, nes sistema sukurta auginti vidutinybes, o ne mąstantį individualistą. Ir ji toliau augina žmones, kurie per dvylika metų mokslo neišmoksta kalbos, ir toliau kuria egzaminus, atspindinčius ne realias žinias ir gebėjimą jomis manipuliuoti, o tiesiog patvirtinančius sistemą, ir toliau renka mokytojus, kurie neturi užsidegimo, lyderystės ir individualumo. Tad dar bent kelias dešimtis metų kiekvieną vasarą mes klausysimės abiturientų raudų ir skundų, nes iš egzaminų jie ne to tikėjosi.
