Kai tavo asmeninė preferencija atsiremia į tai, jog neigiamai vertini didesnę dalį „Kino pavasario“, nuo kurio iš malonumo riečiasi kone visi Vilniaus intelektualai ir norintys prie jų prisišlieti, filmų, tada, žmogus, sulauki nemalonios tylos, nepritariamo akių nusukimo, prieštaraujančio lūpų ištįsimo. Aplinkui tvyro juntama mintis, kad prancūziškas kinas (ir literatūra) yra kažkas, kas tave daro geresniu už kitus. Kaip užmerktinių avižų dubuo ryte, kaip džiazo muzika mašinoje, o ne prakeiktas emvienasplius, kaip televizoriaus neturėjimas ir uolus etikečių skaitymas parduotuvėse. Mėgdamas prancūzišką kiną tu nerašytai esi šiek tiek aukščiau paprastųjų žemės dulkių.
O aš jo nemėgstu. Man nežavus tas rūkymas kambaryje, prisidengus vyriškais marškiniais. Man nežavi ta isteriška meilės kančia, primenanti priešmirtines konvulsijas. Man nežavu, kad kiekviename filme esama kažkokio iškrypėliško kūrėjo noro paguldyti motiną ir sūnų, sesę ir brolį ar dukterėčią ir dėdę į vieną lovą. Suprantate, man prancūziškame kine esama kažkokio neištrinamo iškrypimo ir tylaus pritarimo jam. Atrodo, kad jame negali būti švaros, sveikumo, laimingumo, ryškumo. Viena mano gera draugė sako mėgstanti „keistesnius“ filmus, bet man patinka Quentin Tarantino keistumas, o ne sūnaus, dulkinančio motiną, naratyvas.
Prancūzų rašytojos Vanessos Springroros knygą „Abipusiu sutikimu. (Ne)uždraustų santykių istorija“ nusipirkau vos grįžusi į Lietuvą. Pamačiau neblogą nuolaidų pasiūlymą, išsinagrinėjau, kurios knygos, patenkančios į tą akciją, mane domina. Na, o šioji buvo įvardijama kaip bestseleris Prancūzijoje, Goodreads platformoje buvo gavusi solidžias 4,2 žvaigždutes iš 5, ir mane tiesiog užkabino. Pasakymas, jog knyga itin populiari Prancūzijoje, mane patraukė grynai iš idėjos pasitikrinti savo santykį su populiaria prancūziška literatūra. Kartais sveika vėl ir vėl pasimatuoti – dėl viso pikto. O be to, knyga buvo įtartinai plona. Mane tiesiog intrigavo, kaip toks vaikiškos knygos apimtimi pasigirti galintis skaitinys, gali būti taip gerai vertinamas.
Knygoje vienos nemažos Prancūzijos leidyklos vadovė aprašo tikrą savo istoriją – ankstyvoje paauglystėje ji turėjo santykius su pedofilu, prancūzų rašytoju (kuris, beje, vis dar gyvas), Gabrieliu Matzneffu. Pastarojo literatūra buvo pastatyta ant jo santykiavimo su vaikais ir paaugliais. Ir dar visai neseniai prancūzai noriai spausdino iškrypėlio seksualines fantazijas bei nusikaltimus ir netgi pasisakė už vaikų santykiavimo su pedofilais dekriminalizavimą.
Autorės istorija, žinoma, kokčiai stipri. Kiekvienas knygos puslapis – papildomas pirštas gerklėje. Emociškai skaitydamas patiri daug: ir pykčio, ir pykinimo, ir nusivylimo. Pyksti ant iškrypėlių, ant motinos, ant visuomenės. Bet tai ne literatūra – tai pati istorija. Ko gero panašiai jaustumeisi tą istoriją perskaitęs ir laikraščio puslapiuose.
Akivaizdu – autorė nepasveiko. Ir galimai nepasveiks, nes kaip tu gali išgydyti tokias žaizdas? Knyga atrodė lyg autoterapija, iki literatūrinės dallies nueita nebuvo. Jei toks būtų buvęs autorės tikslas, istorija galėjo tapti literatūra, tačiau dabar tai tebuvo paviršiumi aprašytas siaubas.
3 žvaigždutės iš 5 ir tos pačios labiau už nepaneigiamai skaudžią istoriją. Nesigailiu perskaičiusi, žmonės nusipelno žinoti savo tylos pasekmes, visuomenė turi žinoti iškrypėlių vardus. Šioje knygoje sudėtas atsakymas, kodėl taip baidausi prancūziško kino ir literatūros. Tai, ką jaučiau skaitydama, visada nors mažomis dozėmis sklando jų literatūros ir kino ore.
