Žinote, kas labiausiai dreba dėl savo identiteto? Nesaugūs dėl savo identiteto, ir tai pasąmoningai suvokiantys, arba jo apskritai neturintys. Tie, kurie tapatina save su minia, banda, būriu. Beidentitetėms vidutinybėms labai svarbu jų eisenos ir maršai, vėliavos ir dainos, nes ten jie gali garsiai rėkti savo tiesas. Jie jaučiasi ramūs ir pakankami tik tokiose eisenose, kurios, dėka laiku susizgribusio Vilniaus mero, pastarąjį kartą persikėlė į Kauno kaimus.
Lietuvai tvirtai ir užtikrintai žengiant į priekį, labai reikia dar vieno pliuso bendrame didžiulių pliusų sąraše. Europos sąjunga, NATO, demokratija, augantis lygiateisiškumas tarp lyčių, tolerancija imigrantams (Ukrainos karas tai atskleidė pilnu gražumu, kada lietuvaičiai vienas po kito priėmė į savo namus ukrainiečių pabėgėlius ir sunkvežimiais tiekė ir teikia taip reikalingą pagalbą), meilė kitam jau yra labai gerai, bet reikia dar vieno bonuso, įrodymo, kad esame modernūs, neatsilikę nuo pasaulio, apsiskaitę ir puoselėjame teisingas Vakarams vertybes. Nes būtent iš ten ateina mūsų stiprybė, žinios, patirtys, parama, pamokos, vertybės, pavyzdžiai ir autoritetai. „Go West“, dainavo grupė „Pet Shop Boys“ dar 1993 metais ir buvo, velniai griebtų, teisūs.
Kaip jau supratot, aš apie partnerystės įstatymą Lietuvoje. Man stebint reikalus iš Švedijos, nenumaldomai ima svetimos gėdos jausmas. Regis yra daroma bet kas, norint išvengti sprendimo įteisinti partnerystės įstatymą, jis yra įžūliai ir akivaizdžiai vilkinamas. Dabar svarstoma artimojo ryšio įteisinimas. Dėl dievo meilės, jūs rimtai? Gal jau nustosite tyčiotis iš LGBTQ+ bendruomenės, kurie nuolankiai laukia jūsų sprendimo, ir, skirtingai nuo maršistų, garsiai nerėkia žemindami tradicinės šeimos vertybių? LGBTQ+ žmonėms partnerystės įstatymas ne tik palengvintų egzistenciją, įteisintų santykius, bet ir nereikėtų dėl kiekvieno krustelėjimo lakstyti pas notarus. LGBTQ+ žmonėms tai būtų nusipelnytos pagarbos išraiška. Patvirtinimas, kad jie yra lygiaverčiai valstybės nariai. Reveransas kitoniškumui. Galutinis spyris homofobijai ir nokautas.
Bet Lietuvoje, regis, galvojama kitaip. Lietuvoje, regis, yra galvojama, kad gėjų ir lesbiečių nėra, nes jie gyvena užsislėpę ir garsiai nesiafišuoja. O ir kaip kitaip, jiems nedrąsu, nes jie gali gauti dozę nemalonaus emocinio smurto, o visiškai nepasisekus ir, kaip sakoma, į dantis.
Nuo vaikystės turėjau puikų LGBTQ+ radarą. Aš žinojau, kad mano pradinių klasių mokytojas, kurį labai gerbiau ir mylėjau, yra gėjus. Ar dėlto aš jį gerbiau ar mylėjau mažiau? Tikrai ne. Ar jį būtų mažiau gerbę mūsų tėvai, jeigu jis būtų komunikavęs tiesą? Ko gero taip, nes dar ir šiais laikais gėjai tapatinami su pedofilais, kas yra baisus nemokšiškumas ir bazinių žinių neturėjimas. Vienas populiarus ir daugybę laurų užsienyje prisiskynęs Lietuvos muzikantas visiškai susigadino tarptautinę karjerą, savo Facebook įraše prilyginęs LGBTQ+ narius pedofilams ir pavadinęs juos kitokia veisle. Nuo muzikanto nusisuko visi jo pagrindiniai užsakovai, jo šou buvo atšaukti didžiuliuose muzikos festivaliuose Belgijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitur. Muzikantas savo pamokas, regis, jau išmoko, jau metams ir mums taip daryti.
Aš esu turėjusi vadovų LGBTQ+ narių. Esu dirbusi labai tradicinių vertybių kompanijai, kurios vadovai buvo netradicinės orientacijos. Aš turiu krūvą draugų LGBTQ+. Mano pirmas mentorius ir autoritetas, iš kurio aš, dar neapsiplunksnavusi dvidešimtmetė, sėmiausi gyvenimo patirties, yra gėjus, ir aš verkiau iš džiaugsmo, kada jis po dešimtmečių kankinimosi ir slėpimosi vedė savo gyvenimo meilę.
Beveik 74 procentai nepritaria partnerystės įstatymui, kvaksi anti-įstatymininkai. Žiūrėkit, yra taip, kad valdžia brėžia mums ribas, o ne atvirkščiai. Tad brėžkite mums ribas, gerbiama valdžia.
Žinote, kas labiausiai dreba dėl tradicinės šeimos griuvimo? Tie, kas nėra tikri dėl savo nuosavos tradicinės šeimos. Bekvestionuojantys save, ar ta jų tradicinė šeima tokia jau vykusi ir pranašesnė už vienos lyties partnerių šeimą, sąjungą.
Žinote, ką man tai primena? Išlepintus, beišsidirbinėjančius ikimokyklinio amžiaus vaikus, kurių tėvai bijo ir nemoka jų valdyti ir leidžia jiems elgtis bet kaip – Tomukas sugalvojo flomasteriu išpaišyti šviežiai išdažytą svetainę, jis gi mūsų mažasis genijus, tai žinoma, kad mes jo nestabdysim, į ūsą šypsosi tėvai, o viduj jaučiasi blogai, nes nemoka ir negali valdyti savo laukinių vaikų. Vaikus auklėti galima vieninteliu metodu – aiškiai apibrėžiant jiems ribas, kantriai, nuosekliai aiškinant jiems, kas yra tinkama, o kas ne, aiškiai komunikuojant žodį „ne“ ir jo reikšmę ir suteikiant jam meilę bei saugumą. Viskas. Aš čia matau paralelę su partnerystės įstatymo priėmimu – valdžia (tėvai) duoda toną žmonėms (vaikams), o ne atvirkščiai, kitaip išeina chaosas.
Ačiū Dievui, yra Seime ir blaiviai, progresyviai mąstančių politikų, tokių, kaip Aušrinė Armonaitė, kuri kritikuoja tokį kolegų sprendimą tampyti laiką. Bet laikrodis tiksi, smėlis nenumaldomai byra ir nebėra jau laiko valdžiai „įsiklausyti į nuotaikas visuomenėje“. Tam jus ir išrinko valdžia, kad priiminėtumėte sprendimus, o ne juos vilkintumėte. Nesielkite kaip kaimo boba, kuriai atvežė skalbimo mašiną, bet ji dabar bamba, kad jai patogesnė būtų įprasta, suskilusi gelda, nes skalbenke ji naudotis nemoka.
Dabar – apie švedus, kurių pavyzdžio čia, kaip Švedijos lietuvė, tradiciškai neišvengsiu.
Turbūt ir Afrikos sukiužusiose trobelėse be televizoriaus ir interneto yra puikiai žinoma, kad Švedija yra pagarsėjusi kaip viena labiausiai LGBTQ+ žmonėms tolerantiškiausių šalių pasaulyje. Pažįstu ne vieną netradicinės orientacijos asmenį, kuris į Švediją persikėlė tik todėl, kad savo tėvynėje buvo dėl savo kitoniškumo netoleruojamas, iš jo buvo tyčiojamasi, juokiamasi, ir jis nuolat turėjo slėptis. Ar čia gyvenimas? Greičiau vargana egzistencija, gyvenant priespaudoje ir tamsoje.
Kaip švedams pavyko pasiekti tokios visapusiškos tolerancijos?
Visų pirma tai, teisingų vertybių diegimas, skatinimas ir lavinimas.
O visų antra tai, kad jų mažai kas klausė. Švedai labai greitai ir mikliai priėmė tolerantiškumą apibrėžiančius įstatymus: dar 1979 metais išleistas įstatymas, kad homoseksualumas – ne psichinis sutrikimas. 1987 metais legaliai uždrausta diskriminuoti homoseksualus darbo ir viešojo sektoriaus kontekste. Nuo 1995 galima registruoti partnerystes. 2003 metais tos pačios lyties poros gauna leidimą įsivaikinti, o nuo 2009 galima santuoka.
Švedijai, kuri dešimtmečiais buvo tautų lopšys ir autoritetas, priimančiai po 100 000 naujų imigrantų per metus, reikėjo užsitikrinti, kad nekils nesusipratimų, riaušių, diskusijų apie netradicines šeimas ir orientacijas, jie neturėjo kada žaisti.
Ką jie dar kitaip daro? Vaikai dar nuo lopšio yra mokomi tolerancijos, pakantumo, demokratijos. Mano sūnui dabar keturiolika, su LGBTQ+ koncepcija aš jį supažindinau septynerių-aštuonerių metų, nusivesdama jį į Stokholmo Pride. Dar jį darželyje mokė, kad visi žmonės yra lygiaverčiai, nepriklausomai nuo rasės, amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos. Pypliai, dar net nesuvokdami seksualumo koncepcijos, išmano, kad vyrai/moterys turi teisę mylėti ir tuoktis su ta pačia lytimi ir su juo/ja susilaukti vaikų, ir tai absoliučiai nieko nestebina.
Ar Švedijoje yra bambančių dėl tokio visur tvyrančio lygiateisiškumo? Yra. Tokie daugiausiai gyvena miestų priemiesčiuose pridvisusiuose, saulės nepasiekiamuose daugiabučiuose, statytuose aplink šešiasdešimtuosius, ir būna atvykę iš panašių vertybių nepuoselėjančių šalių – jie niekada neišlenda iš savo buko, menko homofobiško, dažnai ir rasistinio burbulo.
Pažiūrėkite į Elton John, Ellen deGeneres, Ricky Martin, Neil Patrick Harris, Jesse Tyler Ferguson, Kristen Stewart, Rosie O‘Donnell, Queen Latifah, Lindsay Lohan ir krūvą kitų, čia vardinu tik susituokusius netradicinės orientacijos asmenis, dauguma jų turi atžalų. Ar jiems būtų pavykę susikurti savo laimę, jeigu ne jų šalyse įteisinti partnerystės/santuokos įstatymai? Kad ko gero ne.
