Nebuvau susimąsčiusi, kad valstybė gali norėti grįžti į Viduramžius, kaip kad nugarmėjo Vengrija, ir kaip kad mus nori nutempti velnius kryžiais bei klumpėmis baidantys valstiečiai, o ne drąsiai žengti pirmyn. Ne išsivaduoti iš stereotipų pančių, ne nusimesti baimes, ne pagaliau daugiau vienas kitą priimti, o kaip įmanoma labiau pabrėžti baimę ir nepasitenkinimą kito asmeniniam gyvenimui, kuris paremtas dviejų žmonių susitarimu. Taip, lenkiu partnerystės įstatymo link, valstiečiams kaip kumelėms besibaidant bulvių lauke, tačiau ne tik.
Britų autorės Kiran Millwood Hargrave knygą „Malonės“ išsirinkau pirmiausiai pagal anotaciją jos nugarėlėje. Ir jei tik būčiau žinojusi, kad autorė yra britė, ko gero, būčiau skaitinį padėjusi atgal į lentyną, nes devyniais atvejais iš dešimties mano skonis su populiariąja šiuolaikine britų literatūra išsiskiria, tačiau nugarėlė žadėjo XVII amžiaus atokią Norvegijos salą ir raganų medžiokles, paremtas tikrais faktais, ir man nė į galvą nešovė, jog autorė nėra tiesiog slapyvardį sau davusi ar į anglakalbę šalį nutekėjusi skandinavė rašytoja. Nuo viršelio iki anotacijos viskas atrodė kažkaip autentiškai skandinaviška ir jau tikrai nebritiška pačia gerąja prasme. Be geros nuojautos apie knygą, dar turėjau 4 žvaigždučių Goodreads platformos naudotojų vertinimo garantiją, taigi ir pačiupau.
Ne be priežasties pradėjau nuo grįžimo į Viduramžius. Žinoma, XVII amžius oficialiai jau nėra Viduramžiai, bet atokioje Norvegijos saloje Renesansas dar tikrai nebudino. Tiesą pasakius, manau, o ir knygos istorija apie tai liudija, kad tuo metu atokiose Norvegijos vietose karaliavo tokia tamsuma, kokią sunkiai galima įsivaizduoti tokiais, atrodo, palyginti visoje žmogaus istorijoje nesenais laikais. Kita vertus, iš tikrųjų tamsuolių tu Viduramžių neišmuši ir XXI amžiuje, tai puikiai matome.
Knygoje pasakojama, kaip žvejoti išplaukę ir į audrą papuolę salos vyrai nebegrįžta. Lieka vien moterys arba tokie netikėliai, kaip vietos pastorius, kuris, kaip ir priklauso moraliniam lyderiui, moteris lyg ir spaudžia išsilaikyti bei išlikti, iš kitos pusės – gėdina, kad šios nesielgia kaip ano meto moterims atseit priklauso. Taigi, moterims į rankas patenka ir niekada nečiupinėta laisvė ir, tuo pačiu, baisi atsakomybė bei visos anų laikų pasekmės. Na, o stiprios, sumanios, savarankiškos moterys anuomet buvo raganos. Taip sakė religija, galimai sunaikinusi daug daugiau žmonių nei išgelbėjusi, taip sakė patriarchatas, kuris tvirtai gniaužė savo valdžią, garantavusią privilegijas be pastangų ir gebėjimų. Į salą atvykus karaliaus pasiųstam komisarui, agresyviam menkos savivertės mulkiui, salos moterų gyvenimas pasidaro dar sunkesnis. Nes jei nemokėjai savęs išgelbėti – galėjai numirti, jei moki savimi pasirūpinti – esi ragana, o visa tai apipina dar ir pačių moterų baimės bei bendra laikotarpio tamsuma.
Jauna ir labai simpatinga rašytoja mano manymu sukūrė šedevrą. Knygos pabaigoje esama šio to, nuo ko mūsiškiai valstiečiai, pas mus teleportavęsi tiesiai iš Viduramžių, griebtųsi už širdies. Tačiau niekas knygoje neatrodo kaip pritempinėjimas prie šių laikų aktualijų, o ir anotacijoje bukai tais dalykais nemojuojama. Knyga niūri ir emociškai gili, virpinanti nevilties stygą iki mazolių, o dar autorei simpatizuoju ir dėl gebėjimo istoriją, su visomis dedamosiomis, papasakoti neišsiplečiant į tūkstančius puslapių. Tiesiog kai kada to visiškai nereikia.
5 žvaigždutės iš 5. Jei nesate Širinskienė ar jos prijautėja, gali būti, kad jums patiks. Tai knyga-priminimas, kodėl nenorime žingsniuoti atgal.
