Svorio metimas, kūno formavimas, nėra tik blogai – tai gali būti ir meilė sau, sveikata. Bet tokioje nesveikuojančioje ir kūno su visomis natūraliomis, jam būdingomis savybėmis, nekenčiančioje visuomenėje, tai beveik visada pavirsta fiasko. Obuolio per dieną dieta. Šaukštelio sviesto svėrimu ir isterišku jo kaloringumo skaičiavimu. Gyvenimu dėl įkrovos dienos (cheat day), moralinėmis pagiriomis dėl suvalgyto šokoladuko o, juo labiau, dviejų, ir visos dienos badavimu dėl vakare numatomos šventinės vakarienės.
Žmonės, patys nepajutę buvę užverbuoti kūno kulto sektos, iš kažkokių, tikrai ne mokslinių, šaltinių įskaitė, kad moters pilvas turėtų atrodyti taip, lyg jame būtų tuščia – jokios gimdos, jokio žarnyno, kas, kad tai svarbūs, kai kada – net gyvybinės svarbos organai. Toji sekta, jei tik būtų galimybė, pasiūlytų visa tai nešiotis rankinuke, nes taip geriau atrodytų. Žinote, kaip anot jų turi atrodyti užpakalis? Jis turi būti didelis, sultingas, apvalus ir riestas. Tačiau, pageidautina, aplinką džiuginti mažo užpakalio savybėmis, pavyzdžiui, turi nedrebėti einant ar kitaip judant. Tai laisvai galima pasiekti su į vidų sulindusiu užpakaliu, tada tikrai niekas nedrebės, bet ne – taip netinka. Norime, kad būtų juodas, bet baltas, kad būtų prabangus, tačiau pigus. Panašiai grožio kulto entuziastai mėgsta ryškius bruožus, tamsius, storus plaukus, vešlius antakius, įdegusią odą, bet kūno plaukai jiems yra „fu“, „nevala“, „nesusitvarkiusi“. Jie nori, kad tie stori, žvilgantys, šokoladiniai plaukai augtų ant galvos, o ne ant kojų, ne aplink spenelius ar bambą ir juo labiau – ne ūsų pavidalu. Jie nori auginti mešką su visu jos dydžiu, gebėjimais, galingumu, bet kad charakteris būtų kaip jūrų kiaulytės.
O kai reikalavimai tokie ir kūno suvokimas toks, tada gerai važiuoja visokie šarlatanai, mitybos specialistai, programėlės, skirtos maniakiškai skaičiuoti kąsnius, dietų mados, sveikų ir nesveikų produktų tendencijos ir nepaliaujamas jausmas, kad maiste slepiasi kažkokios piktosios jėgos.
Visoje toje mišrainėje retas kuris prisimena dėkingumą maistui. Meilę jam. Tikrą – ne tokią, kur prarandi laiko nuovoką, saiką, bet kokį sveiką protą, ir suėdi maišą saldainių, tada prabundi iš to lunatiko sapno pykinamas, sunkiu, išsipūtusiu pilvu, o svarbiausia – akmens sunkumo gėdos ir nusivylimo jausmu. Tai ne meilė maistui, tai – persivalgymo sutrikimas (binge eating) arba jam būdingos išraiškos, kurios nieko bendro su meile, sveikata ar laime neturi.
Retas kuris siekia išmokti klausytis savo kūno ir jį iš tikrųjų mylėti. Mylėti tiek, kad su rūpesčiu jam pasiūlytum gero maisto, ir tiek, kad nebaustum, kai norisi į greito maisto restoraną. Patenkinti savo norą ar svajonę irgi yra sveika. Valgymas ir psichologinė sveikata yra labai artimi ir vargu, ar kebabo su česnakiniu padažu ryjimas vidurnaktį tampa sveikesnis, jei dėl to dar ir graužiesi, ar jei esi pagėdintas kito. Tačiau manau, kad jis tampa sveikesniu, kai leidi sau tikėti, jog su tuo viskas gerai. Kad nuo jo netapsi nei bjaurus, nei nesveikas.
Kalbu ne kaip gydytoja, nuo praėjusios savaitės profesijos nepakeičiau, vis dar esu leidėja, užsiimanti rašymu, leidyba, komunikacija ir turinio kūrimu. Kalbu iš žmogaus, kuris praėjo visus tuos nesveikus santykius su maistu, varpinės. Aš jau svėriau savo maistą. Jau suvedinėjau jo kiekius į programėlę. Jau svėriausi kasdien. Jau ieškojau sausainių be cukraus ir jogurto be riebalų. Jau nekenčiau savęs už apsiryjimą, sakydama, kad apsivemsiu. Jau jaučiau kaltę prieš valgydama kažką labai saldaus ir kaloringo. Jau buvau patikėjusi, kad maistu save galiu apdovanoti už ilgą pasivaikščiojimą.
Ačiū, bet daugiau to nebus. Ištryniau visas kalorijų ir kąsnių skaičiavimo programėles, kurios, be profesionalaus gydytojo ar dietisto priežiūros, dideliu procentų atvejų yra kelias į valgymo sutrikimus. Daug žmonių, kurie nori mesti svorį, ir taip turi nesveiką santykį su maistu, ir taip turi polinkį pasukti gundančiu nesveiku keliu. Tas skaičiavimas dažniausiai duoda įprotį įtarinėti maistą, o ne rasti su juo amžiną ir tikrą taiką.
Vienintelė likusi skaičiavimo programėlė mano telefone – tai žingsnių skaičiavimas. O vaikštau, nes tokia judėjimo forma išvalo mano galvą, perkrauna smegenis ir laikau ją meilės sau išraiška. Galbūt kažkada ištrinsiu ir šią, nes įprotis ir poreikis judėti neprivalo būti sudėtas į skaičių.
Manau, kad valgau sveikai ir visaverčiai. Žinote, ką gaminsiu grįžusi į Lietuvą? Tiramisu. Iš sąmoningų ūkininkų nusipirksiu riebios, saldžios grietinėlės, itališkoje parduotuvėje nusipirksiu riebaus maskarponės sūrio. Įmušiu laisvai lakstančių, gerai valgančių ir mylimų vištų kiaušinių. Bersiu kuo puikiausią net drėgną rudąjį cukrų. Mirkysiu sausainukus. Ir būsiu tikra, kad mano desertas yra sveikas bei naudingas mano kūnui ir galvai. Žinosiu, kad jis man nekenkia. Kad neprivalau už jį atidirbti. Neskaičiuosiu, kiek šaukštelių įdėjau į burną. Valgysiu, kol pajusiu, kad gana. O kad gana – pajusiu viso nesurijusi, nes žinau, kad bet kada galėsiu įsidėti ar pasidaryti dar. Nesurysiu ir pavaišinsiu kaimynus.
Aš valgau sveikai. Valgau daug daržovių ir vaisių. Valgau bulves ir makaronus, žuvį ir sviestą, kiaušinius ir saldainius, pyragus ir salotas, cepelinus ir kruopas, mėgstu lęšius, skaldytus žirnius ir šokoladą. Avokadus, arbatą, vandenį ir kai kada kolą. Perku tik riebią varškę, dievinu riebų itališką ir prancūzišką sūrį ir svaigstu nuo gerai paruoštų cukinijų. O dar, įsivaizduokite, kartais valgau greito maisto restoranuose. Retai, bet valgau ir mėgaujuosi, nes mėgstu tas bulvytes ir mėgstu tą žuvies sumuštinį. Valgau ir negalvoju, kad tai šlamštas, nes kodėl mano noras turėtų būti šlamštas.
Nesisvėriau kažkiek mėnesių, nežinau, kiek. Kelnės neveržia, persivalgau retai, esu laimingesnė nei bet kada.
Nepamirškite, kad dietų industrija neriasi iš kailio, kad paimtų jūsų eurą. Jūsų gebėjimas pajusti sotumo jausmą daugeliui iš jų nėra prioritetas, nes kam tada jums bus reikalingos programėlės, produktėliai ir pakaitaliukai?
Kai kuriems mūsų iš tikrųjų reikia specialistų pagalbos ir labai gerai, kad tokie yra. Aš, pavyzdžiui, daug minčių draugystei su maistu pasisėmiau iš bičiulės dietistės Vaidos Kurpienės, ypač – noro klausytis savęs. Klausytis savo organizmo iš tikrųjų (pabrėžiu – iš tikrųjų) – yra didžioji vertybė. Bet čia ir slypi atsakymas, kuo skiriasi šarlatanai, siūlantys jums tiesiog vienų ar kitų skaičių mažėjimą, nuo specialistų, suvokiančių, kas yra mitybos sutrikimai, kas yra emocinė ir psichinė sveikata, ir koks svarbus bei mylėtinas dalykas yra maistas.
