Anksčiau tokių pasirodymų Eurovizijoje buvo absoliučiai perpildyta, apstu. Nereikia nė Eurovizijos, užtenka įsijungti bet kurį muzikinį kanalą, transliuojantį muzikos klipus – tobulai fitneso ir beangliavandenės mitybos nutarkuota figūra, ryškus makiažas, vapsvos liemuo, prie jo derantis kim kardašiniškas užpakalis (nes reik sutilpt į viską, kas dabar ant bangos), minimali provokatyvi apranga, pripumpuota krūtinė ir lūpos – tai yra aukso standartas, kuriuo yra užpilamas statistinis, vidutinis vartotojas.
Kas staiga atsitiko, iš kur toks greitas vertybių persigrupavimas ir kitimas?
Ar mes jau totaliai de-seksistizuoti ir apimti lygiateisiškumo, ir ar jau visur tvyro lygios teisės, visur eliminuotas seksizmas, ir įdiegta diversifikacija, kad ispanės šokis blizgančiu kostiumu menkai uždengtu užpakaliu sukelia tokį furorą? Ar visuotinį stringų ir nuogumo šou jau totaliai persvėrė feminizmas?
Joks čia ne siurprizas – sex sells (seksas parduoda), ir taip buvo per amžių amžius.
Visais laikais moterų grožis buvo išnaudojamas kaip resursas. Tiesa tokia, kad žmonėms labiau norisi žiūrėti į gražius, patrauklius žmones, kas tai bebūtų, moterys, vyrai, vaikai ar paaugliai. Jeigu žmonės nenori žiūrėti į gražią ir patrauklią moterį, tai jau tikrai nori žiūrėti į pusplikę, laukinę, erotiškumu ir seksualumu pulsuojančią deivę, kuri akivaizdžiai komfortabliai jaučiasi, ir nuo to yra tik dar stipresnė, dar labiau kabinanti ir vežanti.
Žmonėms yra daug maloniau žiūrėti į stogą raunantį sekso ir erotikos pulsuojantį ispanės pasirodymą, negu į, pavyzdžiui, armėnę, kuri sėdėjo ir brazdino gitara, apsirėdžiusi visą kūną dengiančiu baltu kostiumėliu. Jos pasirodymas absoliučiai geras, bet kada dėliojasi žiūrovų prioritetai, ispanai išsirauna į priekį kaip gerai ištreniruotas į priekį mikliai besiveržiantis žirgas žirgų lenktynėse ir žiūrovų minia klykia iš pasiutimo ir džiaugsmo.
Man asmeniškai tame euroviziniame fone viskas atrodė skoningai ir patiko: ispanės nepriekaištingas vokalas (jūs pabandykite tiek maltis ant scenos su aukštakulniais, ir po to dar neuždusdami techniškai teisingai išdainuoti dainos eilutes), išriestas užpakalis (nusiraminkit, aš tradicinės orientacijos, užtat labai stipriai LGBTQ+ draugišką) sidabru žvilgantis kostiumas, tobulai priderintos šokėjos-dvynės, ilgi ispanės plaukai, pasiutęs žvilgsnis, vyrai šokėjai. Visa Ispanija žemai lenkia galvą prieš tą latina, nes užėmė aukščiausią poziciją Eurovizijoje pirmąkart dar nuo 1995. Jeigu ne politinė situacija ir Ukrainos karas (ir dar tas raudonplaukis po kojomis besipainiojantis „Jared Leto“) drąsiai galėjo imti pirmą vietą. Beje, ši moteris turi vardą, po velniais – jos vardas yra Chanel Terrero Martinez.
Moteris dainuoja apie „booty hypnotic”, negi jūs įsivaizduojate, kad ji dainuos apie užpakaliukus, o į sceną išeis vilkinti užuolaidas, kaip anskčiau toks postsovietinėse šalyse aplink aštuoniasdešimtuosius dainininkas graikas Demis Roussos darė? Jis mėgdavo dėvėti užuolaidinio stiliaus apdarus, sukneles – kažką panašaus, į tai, kuo yra apsivyniojusi Laisvės Statula Niujorke. Dainuojančio angelo / Jėzaus įvaizdis, apsivyniojus nenusakomo dydžio paklode.
Dabar apie rimtus dalykus. Ar toks ispanės pasirodymas nežemina moters ir jos teisių? Ar ispanė, atsiprašau, Chanel savo užpakalio švytavimu į kairę ir į dešinę nepažemino visų mūsų moterų giminės? Kaip dabar jaustis visoms rankas užlaužusioms davatkoms, puritonėms, aktyvioms feministėms, aktyvistėms, kovotojoms už moterų nepriklausomybę? Ar dėl to mes tiek vargo vargom ir kovojom? Ar dėl to seksistiškai šitiek metų lenkėm nugaras ir vyrams tarnavom?
Aš manau, kad žmogaus niekas negali pažeminti, jeigu jis pats savęs nepasižemina.
Jeigu jūs jaučiatės pažeminta dėl ispanės pasirodymo, galbūt pati turite kažkokių neišspręstų vidinių kompleksų, baimių ar problemų.
Dabar apie kitą barikadų pusę. Gyvendama Švedijoje, dažnai matau pernelyg perspaustą ir aršų, patologinį savo teisių gynimą. Pavyzdžiui, kada švedė ima purkštauti ir baisiai įsižeidžia, kada jai dar koks vietinių taisyklių neperpratęs Rytų europietis maloniai atidaro duris. „Kaip jis drįso! Chamas” – visa savo povyza, kūno ir veido kalba demonstruoja ir putoja švedė. Toks elgesys, man regis, jau neadekvatus ir neša daugiau žalos, nei naudos. Gerbiama ponia, jūsų niekas neapvogė, įžūliai nekabino, net nespoksojo. Jūsų nesikėsino prievartauti ar vogti piniginės. Jums buvo tiesiog paslaugiai atveriamos durys.
Ar tai reiškia, kad aš esu prieš feminizmą? Tikrai ne. Apie feminizmą esu rašiusi anksčiau – feminizmas nebūtinai reiškia skustagalves lesbietes, vaikščiojančias iškeltais plakatais ir vadinančias visus vyrus kiaulėmis. Feminizmas yra vertybių sistema, deklaruojanti lygias teises tarp vyro ir moters. Feminizmas Lietuvoje del postsovietinių patriarchalinių vertybių yra labai stipriai iškreipiamas ir stipriai persūdomas. Aš jums sakau, kad feminizmas yra kaip dantų higiena ar saugus seksas – jį privalomai ir rekomenduotinai turi praktikuoti kiekviena moteris.
Kas dėl diversifikacijos ir lygių teisių tai yra absoliučiai nuostabu ir, ačiū Dievui, jau seniai laikas. Mes norime ir reikalaujame aplinkos, kuri skatina ir neapriboja mūsų teisių tikslo siekti visiems, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos, lyties, amžiaus, išvaizdos, rasės. Paauglėms mergaitėms, per televiziją matančioms stambesnio kūno sudėjimo dainininkes tai siunčia pasąmoninę žinutę: visi kūnai yra OK, visi dydžiai yra OK, atsikratykime jau, po galais, to buko seksistinio grožio standarto, varančio moteris į anoreksijas, badavimus, patologinį savęs alinimą sporto salėse.
