Gal kokioje šeštoje klasėje važiavau į ekskursiją, kurios viena iš pramoginių dalių buvo „Rakto“ siaubo filmas. Maždaug 98 procentus laiko buvau užsiklojusi galvą striuke ir mirinėjau nuo garso efektų, kurie pakankamai baisūs atrodė net užsidengus ausis. Ir iki šiol prisimenu kažkokią kelias sekundes matytą sceną, kaip į moters kūną persikelia kažkokia nelaboji dvasia – ir toji moteris paklaikusi žiūri į kamerą, į mus, į mane, negalėdama pasakyti, kokį siaubą patiria.
Per visą gyvenimą nesu pažiūrėjusi nei vieno siaubo filmo, esu tik papuolusi į situacijas, kur būdavau greta žiūrinčių, ir visais būdais stengdavausi to išvengti. Na, ko gero jau supratote, jog tai ne mano žanras, ypač, kai siaubas yra psichologinis, o ne piktų kiborgų pavidale.
Kita vertus, gyvenime esu mačiusi siaubingų vaizdų. Būdama veterinaro dukterimi, esu mačiusi įvairiausių operacijų, pavyzdžiui, tokių, kur kaimiečiai laikė šunį prie būdos, priveržtą tuo pačiu antkakliu, taip ilgai, kad šis įaugo jam į odą. O tada mano tėtis tą antkaklį išoperavo, o po juo rado porą saujų kirmėlių. Visa tai mačiau iš labai arti – ir nors nepasakysiu, kad tas vaizdinys malonus, jis manęs nepaveikė nei dešimties procentų, kiek paveikė tie siaubingi filmai. Tokios patirtys man sukėlė ne baimę, ne siaubą, o tyrą pyktį ir žiaurių bausmių gyvūnų kankintojams troškimą.
Karin Slaughter knygą „Gera duktė“ gavau dovanų iš leidyklos – o jei visai nuoširdžiai, pasiprašiau pati, kai turima lietuvių autorės knyga taip nelipo, kad supratau nei galinti ją pabaigti, nei įgali parašyti apžvalgą. Tiesiog norėjau kuo greičiau nuo to skaitinio pabėgti ir nebūdama Lietuvoje bei neturėdama kitų knygų, tiesiog paklausiau, gal man ką atsiųstų elektroniniu paštu. Kaip visada, gavau pasirinkti iš naujienų ir šioji knyga buvo pirmoji, patraukusi dėmesį. Solidžios 4,1 žvaigždutės „Goodreads“ platformoje, veiksmas – JAV, rašytoja – amerikietė, na, o aprašyme paminėta psichologinė drama taip pat yra mano arkliukas.
Knygoje telpa ir psichologinė, ir detektyvinė, ir kriminalinė linija. O ko joje daugiausiai – tai nenusakomo siaubo, bet ne tokio, kuris mane baidytų tarsi kumelę, kaip atsitinka su siaubo filmais. Knyga ypač gerai atskleidžia traumos veikimą ir jos savybę veikti netiesiniu būdu, charakteriai nupiešti autentiškai ir giliai. Pasakojimo centre – išskirtinė šeima, kurios tėvas dirba advokatu su kaltinamaisiais išskirtinai bjauriose bylose. Gyvendami pačia blogiausia prasme senamadiškame miestelyje, jie, kaip įtari nuo pirmojo puslapio, kažkaip turi už tai atsiimti. Istorija išsikeroja per keliasdešimt metų, pasigauna kitą, šių dienų šaudynių mokykloje atvejį, ir gražiai ratu apskrieja gyvenimą.
Retai kriminalinės istorijos, trileriai būna gilūs. Dažniau jie – lyg saulėgrąžos, labai tinka ilgai popietei lovoje, kai nori pailsinti galvą arba savo gyvenimo įtampas paslėpti už literatūrinių įtampų. Ne šį kartą. Psichologinė linija buvo tokia gili, kad verta visų 500 puslapių, kurių nė vienas neprailgo. Tačiau žanro skaitymo lengvumas ir pagaulumas niekur nedingo.
Neginčytinos 5 žvaigždutės iš 5, tačiau ypatingus jautruolius įspėju: knyga pilna ypatingo skausmo ir bjaurumo, žiaurių detalių ir mirčių.
