Skamba kaip kažkokia nesibaigianti sovietinio žmogaus trauma. Žmogaus, kuris buvo uždarytas labai niūriame ir kukliame kambaryje, o dabar jį trumpam išleido į poniškus namus pasisvečiuoti. Ir jam baugu nuo tos prabangos, nuo galimybių, nuo to, ko jis nesupranta. Jis gėdijasi nežinodamas, kurią šakutę prie stalo paimti, sarmatijasi aplinkos, iš kurios atėjo, bandydamas jos kažkokiais melais, prieštaravimais ir nutylėjimais išsiginti. Toji atskirtis ir gėda dėl jos paprastai įgauna du pavidalus: vienas – tai aršus kritikavimas visko, kas papuola po ranka, ir yra kitaip nei žmogui įprasta, kitas – kraštutinis drovumas, bailus savo nuomonės, pomėgių, preferencijų užspaudimas ir tylėjimas, buvimas pele po šluota.
Aršūs Eurovizijos komentatoriai ir šventai įtikėję, kad ten, užsienyje, jie žino geriau, mums tereikia pastatyti ausis ir mokytis, būtent tuos kompleksus ir jų pasekmes demonstruoja. Nes jei žmogus dėl savęs, savo kultūros, šaknų jaučiasi ramiai, jei savimi pasitiki, tai jis supranta, kad Eurovizija – tai kelios dienos metuose, tai šventė, vakarėlis, televizijos šou. Laimėsim, nelaimėsim, patiksim kitiems, nebūsime pastebėti – ne taip svarbu, tiesiog ne pasaulio pabaiga. Lygiai kaip laimėjus Euroviziją pinigais iš dangaus snigti nepradėtų, stebuklingai duobėtos gatvės neužsitaisytų ir lietuviškas lapkritis birželiu netaptų. Būtų smagu ir gerai, bet tada ateitų kiti metai – ir mes vėl dalyvautume, ir vėl bandytume, ir vėl būtume ne nugalėtojais, o vakarėlio dalyviais. Ko gero ne vienas mūsų mokykloje esame laimėjęs kokią nors olimpiadą arba konkursą. Ir buvo smagu, didžiavomės savimi, tikriausiai užsidirbome kažkokių privilegijų. Bet mokytis, stoti, studijuoti, rasi darbą, realizuoti savo gebėjimus po to vis tiek reikėjo. Konkursai gali būti smagu, bet jie neapsprendžia gyvenimo, likimo ir amžinojo įvaizdžio.
Dėl savęs ramus žmogus turėtų suprasti, kad vienintelis šiek tiek svarbus faktorius Eurovizijoje – tai išsiųsti savo tautos daugumai patinkantį atlikėją. Jei mums patinka – kas gali būti svarbiau? Kokio užsieniečio nuomonė gali būti svarbesnė už mūsų, lietuvių, kalbant apie mums, Lietuvai, atstovaujantį atlikėją? Įsivaizduokite, kokiam nors graikui nepatiktų Monika Liu – ot tai bėda, tegu tas graikas klausosi savo Helenos Paparizou, kuri 2005-aisiais jiems laimėjo Euroviziją. Man, pavyzdžiui, toji Helena buvo visai ne prie širdies, o graikai manęs neatsiklausė, išsiuntė ir dar laimėjo.
Žmonės virkauja, kad dėl lietuvių kalba atliekamos dainos mūsų niekas nesupras. O kas gali būti svarbiau už tai, kad mes, visa Lietuva, visi trys milijonai, suprasime? Kai mano amžinatilsį baba žiūrėdavo Euroviziją, ir 9 iš 10 šalių dainuodavo angliškai – manote ji nuo to daugiau suprato? Europa pilna žmonių, nekalbančių anglų kalba, arba vos vos bešlebizavojančių. Jiems ar angliškai, ar lietuviškai, ar kosmonautiškai – jokio skirtumo. Ir tai netrukdo žiūrėti bei gerai praleisi laiką. Muzika, net tokia klaiki, kaip atliekama tų išsipusčiusių kumelių, kurių Eurovizijoje nestinga, turi stebuklingą galią – ji ir be kalbos sugeba perduoti nuotaiką, jausmą.
Neturiu nė menkiausios problemos su anglų kalba, nemanau, kad priverstinai turime dainuoti tik lietuviškai, bet man, žmogui, kuris į savo kalbą mielai įpina anglicizmų (o kai kada ir kitų kalbų nuotrupų), lietuviškai Eurovizijoje atliekama daina atrodo šaunu ir žavu. Aš savo kalbos nesigėdiju, kaip nesigėdiju, kad kažkas manęs gali nesuprasti – jei nesupras, paprašys, kad paaiškinčiau. Niekas man negali užtraukti kažkokių nenuvelkamų gėdos marškinių, jei man pačiai dėl savęs nėra gėda, jei aš tiesiog savo viduje žinau, jog esu pakankama, jei žinau, kad aš esu tas užsienis, mes esame tas užsienis, į kurį kažkada taip norėjome lygiuotis. Kodėl mums turėtų būti gėda, kad mūsų nesupras, o ne tam, kuris nesupranta? Kodėl jūsų minčių seka susidėliojo būtent taip?
Štai, viena komentatorė apie mūsų šių metų Eurovizijos atstovę rašo, jog buvo šlykštu žiūrėti, kaip ji maivosi. Ką tai sako apie žmogų? Tik tiek, kad jis yra tiek užsispaudęs, tiek surakintas savo nepakankamumo ir gėdos, kad bet koks valiūkiškumas, pakoketavimas, žaismingumas ir pasimaivymas jam yra šlykštus. Jei šalia tokio žmogaus viešoje vietoje kas nors garsiai nusijuoktų, jis veikiausiai susigūžtų, vartytų akis, piktintųsi – ir viskas tik dėl to, kad jam pačiam taip neišeina. Jis nemoka būti tuo laisvu, laimingu, atviru žmogumi, kuriam kompleksai nelipa per galvą. Šlykštu – tai stiprus žodis. Kai svetimo prikakota po nosimi, tai tikrai šlykštu, o kažkieno pasimaivymas, žinoma, gali erzinti, ir tada gali nusisukti, bet jei tau šlykštu – tai ko gero tą šlykštumą sudirgina bei iššaukia kažkoks giluminis skaudulys ir trauma.
Monika Liu, prieš tai pačių lietuvių gerai nutarkuotu užpakaliu, Lietuvą jau atvedė į Eurovizijos finalą. Tai, beje, iš tiesų gana istoriškas momentas: daina lietuvių kalba finale dar nėra buvusi, o taip, kad į finalą patektų Lietuva, bet Latvija ne, irgi pasitaiko išskirtinai retai. Latviai jaunųjų tiktokerių burbule buvo užkūrę rimtą vakarėlį, kai tuo tarpu Lietuva ten buvo vos matoma – ir matoma visai ne madingame, populiariame kontekste. Ir štai – puiki vizualizacija to, kad tavasis burbulas – nebūtinai realybė, o tai, kad esi šaunus ir labai jaunas, nereiškia, kad valdai pasaulį.
Taigi, jau atvedė į finalą. O ką daryčiau, jei finale lietuvė užimtų paskutinę vietą? Pasakyčiau „ačiū, Monika, tu šauniai pasirodei. Buvo geras laikas, geras vakarėlis ir gera dainininkė.“
