Tačiau knygų apie karą pastaruosius keletą gyvenimo metų aš vengiu. Visų pirma, begales jų perskaičiau paauglystėje ir pirmaisiais studentiškais metais. Na, o antra – man ėmė atrodyti, kad dažnai jos gana vienodos. Ir čia yra tiesos, kare kariaujama, kare naikinama, keičiasi tik detalės. Tiesa, gal yra ir trečiasis punktas – ypač pastaraisiais metais atrodė, jog dar vienos tokios istorijos mano širdis nebeatlaikys. Diktatoriai ir panašūs ligoniai pasauliui siaubo atseikėjo su kaupu.
Mark T. Sullivan knygą „Paskutinis žaliuojantis slėnis“ man leidykla pasiūlė kaip vieną iš savo naujienų ir aš buvau ties riba jos nesirinkti, pamačiusi, jog tai karo istorija. Persigalvojau per plauką – pamačiusi solidų „Goodreads“ platformos naudotojų įvertinimą: 4,5 žvaigždutės. Tiek tikrai gauna reta knyga, o ypač – populiari. Kur prasideda populiarumas, ten atsiranda ir skirtingos nuomonės. Na, esu apie tai kalbėjusi. Kitas faktorius, sulaikęs nuo atsisakymo buvo tas, jog čia apie ukrainiečius, bėgančius nuo sovietų, pasakoja amerikietis. Pasirodė įdomu, kaip tai atrodys užrašyta visai kitos kultūros žmogaus. Amerikiečiai neturi to man labai nemielo slaviško (ir net baltiško) tragizmo, nosimi ariant žemę. Amerikietiškas liūdesys man atrodo daug šviesesnis, kompleksiškesnis ir tik viena iš emocijų.
Neklauskite, kaip sugebėjau pražiopsoti, jog knyga – tai tikra istorija, kai tai užrašyta net viršelyje. Bet aš iš tiesų mėgstu nežinoti knygos, kurią paimu į rankas, siužeto ir detalių, taigi, gali būti, kad tiesiog stengiausi pernelyg nesigilinti ir patirti kuo didesnį atradimo džiaugsmą jau skaitant. Nežinojau, bet viso skaitymo metu nuolat galvojau – atrodo lyg tikra istorija, nes aprašyta taip kruopščiai, su tokiomis detalėmis ir pastabumu charakteriams.
Knygoje Antrojo Pasaulinio karo metais etninių vokiečių, jau kartų kartomis gyvenusių Ukrainoje, šeima bėga iš Ukrainos į laisvąjį pasaulį. Bėga nuo sovietinio žiaurumo, pilkumo ir nykumos, kurią jau gerai išmano ir pažįsta. Taip gerai pažįsta, jog mano, kad blogiau nebus. Ir nors Hitleris su savo nacių pulku šeimai neatrodo patrauklūs, ji savo kelią mina kartu su etniniais vokiečiais, kuriuos naciai neva nori apsaugoti ir saugiai padėti jiems atkakti į tuometinę Vokietiją.
Knygoje labai daug pažįstamo. Ta pati sovietinė pilkuma, Sibiras, močiutės nupasakotas nepriteklius, bėgimas. Nors anuomet manęs gyvos nebuvo, sovietinis palikimas ir istorijos mumyse daug giliau nei galime įsivaizduoti. Jis mums matytas ir girdėtas. Pažįstamas. Žinoma, suveikė ir dabartinio karo Ukrainoje istorija. Nes mažai kas pasikeitė – tik žmonės dažniau bėga mašinomis, o ne vežimais, bet rusiškas žiaurumas ir nepatrauklumas – tokie patys.
Viena mano mėgstamų temų literatūroje ir kine – tai JAV apgyvendinimas ir įvairūs jo istoriniai etapai. Pasirodo, knyga pavirpino net ir šią mano stygą. Bet tai įvyko jau po to, kai buvau absoliučiai tikra, jog tai bus viena geriausių metų knygų, ir dėl jos įvertinimo neabejojau.
5 žvaigždutės iš 5 – tai nėra tik dar viena karo istorija. Priešingai – tai ta karo istorija, tas kampas, iš kurio dar nemačiau žiūrint ir rašant. Užvertusi knygą dar valandą ašarojau ir graudinausi, kaip galima išgyventi bei užrašyti kažką tokio baisaus ir gražaus.
