Ironiška, kad knygų skaityklę įsigijau dar tada, kai tokių neturėjo beveik niekas, o ypač – studentai. Pirmaisiais studentiškaisiais metais, kaip leidybos studentei ir priklauso (iš tikrųjų per visus ketverius studijų metus buvau vienintelė savo kurse, turėjusi tą daiktą) nusipirkau dėžutę, turėjusią man atstoti knygas ir padėti tausoti popierių. Kažkokių skystų bandymų tai padaryti buvo, tačiau galiausiai skaityklę pradėjau naudoti tik konspektų skaitymui ir interviu, kuriuos imti pradėjau tais pačiais metais, medžiagai laikyti. Nešdavausi ją į pokalbius, ten pasidėjusi klausimus ar kažkokias pastabas. Po poros metų su skaitykle apskritai reikalus užrišau ir ji ligi šiol guli kažkurioje nenešiojamoje mano rankinėje, giliai dugne, drabužinėje.
Panašiai aš neklausau audio knygų. Nelaikau to skaitymu. Nesupraskite klaidingai – nenuvertinu pačios patirties, bet nereikia grindų plovimo vadinti grindų siurbimu. Tai tiesiog techniškai neteisinga – juk kiekviena išgirsta istorija dar nėra perskaityta knyga. Mano geriausia draugė man kartais tokių istorijų užtaiso, kad jos ne prastesnės už knygą, bet aš vis tiek nesakau, kad tas dvi valandas, kai su ja kalbėjausi, kol užkaito ragelis, skaičiau literatūrą. Tiesa, mėgstu žiūrėti ir klausyti dokumentikas, įvairias laidas. O knygas mėgstu skaityti, kaip joms ir priklauso, ir geriausiai – popieriuje.
Taigi, pastaroji patirtis mane tikrai stumia iš komforto zonos. „Ir kaip?“, – vakar klausė Andrius. Ir aš jam sugebėjau išvardyti begalę privalumų. Lengva laikyti, nereikia vartyti, galima išsididinti raides, patogu nesivežioti pilnos bagažinės papildomo svorio. Buitine prasme – gerokai patogiau. Bet knygos man yra ne buitis, o meditacija. Proto žaidimai ir mankšta. Matote, medituoti galima ir siaurame tualeto kambarėlyje, užsiropštus ant unitazo. Bet kas paneigs, kad daug maloniau dvasiškai tai daryti paplūdimyje, žiūrint į vandenyną? Kai plauname grindis, galbūt verta žiūrėti buitinio patogumo, na, o skaitymas kutena mūsų sielas, kam jam į dantis brukti tą šluotą ir skudurą.
Olandų autorės Nova Lee Maier knygą „Brangioji mama“ išsirinkau iš leidyklos man dovanų pasiūlytų naujienų. Tikėjausi lengvo detektyvo, o tokius, kaip saulėgrąžas, gera pagliaudyti įsitaisius saulėje. Goodreads platformos, mano skaitomų knygų dienoraščio, naudotojai jai buvo suteikę 3,9 žvaigždutės, kas galėjo reikšti absoliučiai bet ką.
Jei pradėtume nuo mano lūkesčių, galima sakyti, kad knyga juos patenkino. Tai iš tiesų labai lengvas popsinis detektyvas-trileris, kurį parkritus galima sudoroti per dieną ar dvi: įsilaužimas, žmogžudystė, lavono slėpimas, narpliojimas, kodėl ta žmogžudystė iš tikrųjų įvyko. Tai viena tų knygų, kur šimtas puslapių pralekia taip, kad norisi patikrinti, ar tikrai dalies knygos netyčiomis nepravertei neperskaitęs. Parašyta lengvai, pagaunančiai ir jei pernelyg nesigilini, gali turėti gerą laisvadienio pramogą. Bent jau aš detektyvą išrišau gerokai po knygos vidurio, taigi, dramą laikau pavykusia.
Problemų atsiranda įjungus smegenis. Gana prastas, paviršutinis vertimas. Be to, ir pati autorė giliai neneria ir paliktų galų užrišti nesistengia. Čia jos herojė patikli, susijaudinusi kvaiša, čia ji šaltakraujė nusikaltėlė, čia jai vyras kelia įtarimų, čia po sekundės ji šimtu procentų atsipalaidavusi ir juo pasitiki. Čia herojus nevykėlis vaikelis, užsimanęs pavaizduoti blogiuką, čia jis praktiškai nusikalstamojo pasaulio profesionalas. Skaitant yra jausmo, kad rašyta tiesiog paviršiumi. Kad kiekvienas herojus neturi apgalvotos ir išbaigtos gyvenimo istorijos, charakterio, savitumo – kad jis tik įvairių elgesių, savybių ir charakterių vidurkis.
Tiesa, emocinis cinktelėjimas man įvyko autorei atskleidus vieno herojų santykį su policija. Policija, kuri turėtų ginti, saugoti ir padėti, bet iš tiesų – daugumoje atvejų yra tik kompleksuotų mažapimpių susibūrimas, kuriems davė ginklus ir šiek tiek valdžios, tad jie dabar demonstruoja savo menką galią prieš smulkius nusikaltėlius, o kai kada – ir prieš nusikaltimo aukas. Taip, deja mūsų šalies policija aš absoliučiai nepasitikiu. Ir nenoriu pasakyti, kad ten nesama nuoširdžių, išsilavinusių žmonių, bet dauguma mano asmeninių susidūrimų su ta institucija nuo pat vaikystės buvo susiję su sukčiavimu, galios rodymu, kyšininkavimu, galų dangstymu, kaimo japų elgesiu ir visišku bukumu. Norėčiau galvoti kitaip, netgi labai stengiuosi tai daryti, tačiau skaitydama pajutau skausmą už žmones, kurie niekada nesikreips į policiją, nes ja netiki – ir netiki su pagrindu.
3 žvaigždutės iš 5. Jei skrisdami atostogų knygą pamatysite oro uosto knygyne, tai gali tapti neblogu skaitymu prie baseino. Deja, į nieką daugiau ši knyga nepretenduoja.
