Ar juokas vykęs? Pritarčiau tam – kad į humoro almanachą nenugultų. Bet humoristu vadinamas Orlauskas daug prastesnius sako ir jį dar galimai kai kada į jubiliejus už pavalgymą ir užgėrimą tų juokų papasakoti pakviečia. Žinoma, galima tame juoke rasti krislą nereikalingo seksizmo, bet tai jau pasirinkimo klausimas.

Matote, galvoti žmonės kiekvieną žodį ir veiksmą vertina kartu su kontekstu. O šiuo atveju kontekstas labai paprastas – restorano padavėjas, kurio darbas parduoti maistą bei gėrimus (atnešti galima išmokyti ir treniruotą vištą) bei tapti jūsų popietės ar vakaro sergėtoju, susidūrimo laiką bandė praskaidrinti persimetant viena kita fraze. Tam, kad galvotum, jog padavėjo tikslas buvo moterį įspausti į vos palesančios silpnosios lyties rėmus, turi norėti taip galvoti arba būti paranojišku. O tam, kad iš menko ir nereikšmingo įvykio be jokio tęsinio padarytum skandalą ir skundų virtinę, kaip tuo atveju ir nutiko – ko gero reikia turėti nereikšmingumo kompleksą bei nekontroliuojamo pykčio problemą.

Ant nekontroliuojamo pykčio bei nestabilaus elgesio, nuotaikų svyravimo, paranojos, ekstremaliai impulsyvaus elgesio bei dėmesio reikalavimo pastatytas visas anglakalbio pasaulio personažas-anekdotas: Karen. Lietuviškai galima būtų suformuluoti, jog tai – asmenybė-mentas (ne policininkas, nemaišykite), ieškantis priekabių ten, kur jų (beveik) nėra, ir dažnai jo net neliečia. Asmuo, reikalaujantis personalo pakviesti vadovą. Turiu pripažinti, kad Lietuvoje tokių sunkių atvejų kaip tie, kurie sukasi anglakalbiame internete, nemačiau. Gyvai nemačiau parduotuvėje klykiančios moters, kuri visus kažkuo kaltina, tada krenta ant grindų ir ima isteriškai verkti. Arba agresyvios vairuotojos, kuri nusprendė, kad jai užstatė mašiną (neužstatė) ir kuri imasi gąsdinti „užstačiusios“ vairuotoją, tada pradeda gadinti jo automobilį, daužo delnu į langus arba apsimeta, jog ją kas nors iš šalia esančių pastūmė bei pradeda vaitoti, kaltindama smurtu.

Ir vis dėlto, švelnesnių atvejų nutinka kone kasdien. Neseniai susidūriau su moterimi, kuri internete įsijautusi baisėjosi viena veterinare, neva ši muša žirgus. Pasakojimai buvo gana įtikinami: kaip spardo, ką pasako prieš spirdama, kaip tą spardymą aiškina kitiems. Įtarimų kėlė tik rašomi, o vėliau ištrinami komentarai – lyg būtų bijomasi atsakomybės už žodžius. O už kokius žodžius bijomasi atsakomybės? Paprastai tik už šmeižiančius. Kadangi esu nepakanti smurtui ir jo netoleruoju, ėmiau aiškintis situaciją. Pasirodo, tai žmogus, priklausantis tipui, prieš kurį susimokęs pasaulis. Pati – skolininkė, nepasirūpinanti savo gyvūnais, minėtajai veterinarei ir įstaigai, kurioje ši dirba, iškvietusi visas įmanomas patikrinimo tarnybas (pažeidimų nerasta), pati siuntinėjanti grasinančias ir įžeidžiančias privačias žinutes.

Lietuvoje gausiai išvešėjusi Karen atmaina – tai šunų vedžiotojų stebėtojai. Ant tos pievutės (viešosios) negalima, ten vaikai žaidžia, kaltinimas nesusirinkus kakučių, šuniui tik nusišlapinus ir kabinėjimasis prie vedžiotojų. Tokių emocinių iškrovų motina buvo Čiurlionio gatvės Vilniuje gyventoja, fotografavusi kiekvieną su šunimi praeinantį žmogų, ir iš šito padariusi viešą dramą. Pasirodo, praeiviai ne tik sugadino josios tvorą, bet ir gyvenimą. Dramatizmas tokiems žmonėms nėra svetimas, kaip ir hiperbolizavimas – tiksliau, klaikus išpūtimas. Pamenu, močiutės draugė turėjo tokią kaimynę, kurios veide tiesiog matydavosi kančia, kai šiai vėjas į kiemą pripūsdavo nukritusių medžių žiedų. Štai kur gyvenimo tragedija.

Be psichinių ligų tam pamatą ko gero padėjo ir „klientas visada teisus“ – absoliučiai neteisinga bei ydinga frazė. Vargetų mentaliteto, bet finansiškai jau šiek tiek prakutę žmonės, ėmėsi reikalauti, kad prieš juos pritūptų. Visą gyvenimą buvę stumdomi, o taip pat pastumdėliškumą besinešiojantys savo genetiniame kode, jie pajuto, ką reiškia galėti apstaugti padavėją ar pardavėją.

Ir, žinoma, polinkis į sąmokslo teorijas – bet pastarasis jau labai susijęs ir su psichine sveikata. Bet kokiu atveju, Karen personažų išpuolių bei isterikų Amerikoje ypatingai pagausėjo pandemijos metu, ir negali pasakyti, kad to nenutiko Lietuvoje. Paprastai tokie žmonės darė spektaklį iš reikalavimo užsidėti kaukę, puldavo ginčytis, šokinėdavo tarp aukos ir agresoriaus vaidmenų. Viena moteris man komentavo besididžiuojanti, kaip gyvendama Anglijoje „pamokė“ apsauginį, paprašiusį įrodymo, jog šiai kaukės nereikia dėl medicininių priežasčių. Ji tokio išrašo, žinoma, neturėjo, bet paisterikavo dirbančiam žmogui į veidą, jog šis neturi teisės. Kaip tokiu atveju elgtųsi stabilus žmogus? Tiesiog užsidėtų kaukę, atliktų, ką jam reikia, o jei kaukė nepatinka, išėjus tiesiog ją nusiimtų ir stengtųsi lankytis ten, kur jos neprašoma. Bet Karen tipo žmogaus tikslas – ne problemos sprendimas. Jo tikslas – emocinė iškrova, pykčio, agresijos ištransliavimas, dėmesys. Jo tikslas konfliktas.

Būtent todėl būdų su jais išsiaiškinti kone nėra. Kai tokie parašo laišką, galima atsakyti „ačiū, jūsų laišką gavome ir su jo turiniu susipažinome“. Kai tenka kalbėtis akis į akį, nėra kito būdo, kaip tik ištransliuoti kuo mažiau asmeniškumo ir kuo mažiau emocijų bei jausmų. Kai tik įmanoma – neatsakyti, neįsitraukti į žaidimą. Tokio žmogaus riksmai, keiksmai, ašaros bando iššaukti jūsų reakciją, tai manipuliacija. Kaimynė, kuri rėkia, jog per garsiai vaikštote, namo pirmininkė, skaitanti moralą, jog užlipote ant pievelės – jie visi nori reakcijos. Geriausia, ką galite padaryti, tai jos neduoti: „Aišku, supratau jūsų poziciją“. Žinoma, tai sąlyginai lengva, kol nesusiduri su tomis, visiškai kontrolę praradusiomis ypatomis iš internetinių vaizdelių, apie kuriuos jau pasakojau. Bet ir ten sistema tokia pati. Jei galima tokį rėkiantį žmogų apgaule iškrapštyti iš patalpos, kurioje jis siautėja, ir užrakinti duris bei uždaryti žaliuzes bei tęsti iki tol vykusią veiklą – tai ir reikia daryti. Perlipti nugriuvusį, o ne kelti ir kalbinti, ar viskas gerai.

Tokių žmonių elgesys turi dar vieną nemalonią pasekmę: kuklesni, ramesni žmonės nenori tapatintis su perdėtai reikliais, isteriškais, viskuo besiskundžiančiais bėdos darytojais, todėl susidūrę su tikra aptarnavimo ar panašia problema, yra linkę nutylėti. O nutylėjimas, kito žando atsukimas, kaip ir perdėtas dramatizavimas, yra problema. Bet apie ją – kitąkart.

Beje, savo instagrame paklausiau žmonių, koks lietuviškas vardas jiems būtų anglakalbio pasaulio Karen atitikmuo. Vienareikšmis lyderis buvo Daiva. Jį vijosi Vilma ir Irena. Iš vyiškųjų, nes Karen – ne lytis, o elgesys – lyderiavo Kęstutis. Beje, įdomu, kad amerikiečiai atlikę tyrimus sužinojo, jog labiausiai į nekontroliuojamus ir isteriškus skundus linkusios visai ne Karen vardą turinčios moterys. Pasirodo, statistiškai labiausiai skundžiasi Anos ir Džeinės.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją