Atvykau į Portugaliją, o knygų nėr. Niekas neatveža. Sekimo numeris rodo, jog jos jau pasiekė reikiamą šalį, bet kaip iki manęs neatvyksta, taip neatvyksta, o kodėl – nesako. Vėliau paaiškėjo, kad namo šeimininkai nuomos sistemoje nurodę neteisingą adresą, kurį ir suvedžiau siuntos pristatymui. Prasidėjo aiškinimaisi, Lietuvos paštas parodė man vidurinį pirštą ir išvis metė atsakinėti į laiškus, na, o Portugalijos paštas, pagaliau iki jo prisikasus su vietinių pagalba, maloniai atsiprašė ir pranešė, jog knygos jau išsiųstos atgal į Lietuvą.
Todėl praeitą savaitę mano apžvalgos neradote.
Ką daryti? Kol vėl atveš – ko gero tektų praleisti dar vieną savaitę be apžvalgos, o aš savo įsipareigojimų netesėti tiesiog negaliu apkęsti. Rašiau į Portugalijos lietuvių grupes – ir gavau malonių pasiūlymų, bėda, kad daugumą tų knygų jau buvau skaičiusi. Gerai, kad turiu antrą galvą – Andrius pasiūlė parašyti leidyklai ir paprašyti knygų pdf formatu. Paprašiau ir gavau – naujų, šviežių, ką tik išleistų knygų. Sprendžiant pagal Goodreads platformą, kai kurioms jų būsiu pirmoji skaitytoja (ar bent jau pirmoji apžvalgininkė) lietuvių kalba už leidyklos ribų. Knygas, kaip visada, iš skirtingų pasiūlytų, išsirinkau pati.
Pimąją į knygų skaitymo programėlę įsikėliau daktaro Richardo Shepherdo bestselerį „Ne sava mirtimi: teismo medicinos patologo užrašai“, Goodreads platformoje įvertintą 4,3 žvaigždutėmis. Esu sakiusi: vieną knygą gyvenime gali parašyti labai daug žmonių. Daugelis turi vieną gerą pasakojimą. Dažniausiai jis susijęs su kokia nors ypatinga šeimos istorija, ligos istorija arba darbu. Ir nors tai nėra pirmoji autoriaus publikacija, jei skaičiuosime profesinį rašymą, tai ir yra tas atvejis.
Teismo medicinos patologu dirbęs britas tikrai nėra rašytojas. Ir tai buvo sunkioji, tamsioji knygos dalis. Ji iš tikrųjų parašyta kruopščiai besistengiančio nerašytojo tvarkingu stiliumi. Kai tai – mokyklinio rašinėlio apimtis, galima pakentėti, bet 400 puslapių tuo banaliu tonu – truputį per daug.
Autorių gelbėjo jo žinios ir istorija. Abejoju, ar iš žmogaus, skrodžiančio daugiausiai aukų kūnus po nusikaltimų ar tragedijų, galima tikėtis nuobodaus pasakojimo. Vertinant iš turinio pusės, iš suteiktų žinių, ši knyga yra praktiškai šedevras ir net tam tikras medicinos pradmenų vadovėlis. Kaip sustingsta žmogaus lavonas, kaip jis pūva, o kada mumifikuojasi natūraliai, kaip atsiranda lavondėmės, kokias ligas gali signalizuoti organų pokyčiai. Televizinių ir liaudies stereotipų paneigimas – pasirodo, nagai po mirties neauga, o filmuose palinkus prie lavono nustatomas mirties laikas – graži pasaka. Daktaro profesinės žinios ir jų pasakojimas ne teoriškai, o nupiešiant praktiškai, įspūdį darė kiekviename puslapyje.
Mane suglumino autobiografinės knygos dalys, pasakojimai apie šeimą, santykius – tačiau tam ko gero yra dvi priežastys. Pirmoji – tai kad knyga, kaip galima suprasti jos pabaigoje, buvo autoterapija. Būdas pasijusti geriau po sudėtingų patyrimų. Ir tai knygai buvo akmuo po kaklu. Knygos rašomos skaitytojui, o dienoraščiai – sau. Kita priežastis – Richardas Shepherdas iš tiesų buvo teismo medicinos patologas-žvaigždė. Jis dalyvavo aiškinantis princesės Dianos mirties priežastis ir savo įžvalgas bei abejones užrašė ir knygoje. Jis, kaip teismo medicinos patologas, prisidėjo, o kai kada net ir vadovavo ypatingai garsių tragedijų, teroro išpuolių metu. Ir tais atvejais, kai įvykis man nebūdavo girdėtas, skaityti būdavo kiek nuobodžiau, bet įlįsti giliau į gerai žinomus ir šimtąkart girdėtus nutikimus buvo saldainis.
Galvojau, kaip ją vertinti. Profesinės gydytojo žinios ir pasakojimai verti 5 žvaigždučių. Jo rašymo stilius ir gebėjimai – na, aš duočiau 1. Šeši padalinus iš dviejų yra 3. Bet lyg ir norėtųsi pridėti tą vieną už maloniai nuteikusią pasaulėžiūrą, už psichoginės sveikatos palietimą. O labiausiai už tai, kad nepaisant kančios dėl banalaus užrašymo, aš labai džiaugiuosi perskaičiusi knygą ir jaučiuosi turinti daugiau nei ją pradėjusi skaityti. Duodu 4 žvaigždutes iš 5, bet nusiteikite, kad rašymo stilius – siaubingas.
