Ir vis dėlto, nesu jų gerbėja. Ar kada pagalvojote, jog tėvų savo bejėgiškiausiame etape paliktas vaikas jau nebeturi galimybės užaugti be traumos? Be siaubingo, didžiulio skausmo, neatsakyto klausimo, kuris tampa tavo šešėliu. Teko bendrauti su penketu tėvų paliktų, dabar jau seniai suaugusių žmonių. Paliktų, kai gyvybės langelių nebuvo, tačiau jų palikimo istorijos buvo sąlyginai humaniškos – į konteinerius jų nemetė. Tiesiog paliko. Nebuvo nė vieno, nuo širdies nusimetusio tą akmenį. Palikusio neatsakytą klausimą, pamintą besąlygišką kūdikio pasitikėjimą bei tikėjimą mama, ir gyvenančio lyg niekur nieko.
Nemanau, kad vaikui egzistuoja didesnė pasaulio pabaiga nei tėvų išdavystė. Taip genetiškai sutverta, taip instinktus gamta sudėliojo: vaikas aklai pasitiki tėvais nuo pirmojo oro gurkšnio. Jis netiki, kad tėvai gali nežinoti, klysti, o juo labiau – kad gali būti žiaurūs, naikinantys ir griaunantys. Jei vaikas imtų abejoti ir neklausyti, gamtos sąlygomis jis greičiausiai tiesiog numirtų, pats vienas nesusitvarkytų, todėl tas besąlygiškumas ir yra duotybė. Todėl vaikas dar labai ilgai, o gal ir visą gyvenimą galvoja, jog tėvų elgesys buvo ne tėvų, o jo paties klaida. Jo kaltė. Jis kažką blogai padarė. Jis buvo netikęs, negeras, tiesiog nemylėtinas. Jei man šitai sunku užrašyti – kaip sunku turėtų būti šitai jausti?
Lietuvoje, kaip ir daugumoje Europos šalių, nėštumo nutraukimas yra legalus, reguliuojamas tik terminų: vienoks terminas riboja nėštumo nutraukimą vien tik asmeninio apsisprendimo principu, kitoks – medicininių priežasčių vediną procedūrą. Mūsų kaimynė Lenkija nėštumo nutraukimą leidžia tada, kai motinos gyvybei gresia pavojus arba prievartos atveju – tačiau kabliukas čia tas, kad prievartą dar reikia ir įrodyti. Negali ateiti ir sakyti: mane išprievartavo, noriu nutraukti nėštumą. Vienintelė Malta Europoje draudžia nėštumo nutraukimą be jokių išimčių. Net jei nėštumas kelia rimtas rizikas gyvybei, valstybė mano galinti už moterį nuspręsti, gyventi šiai ar mirti. Jie rūpinasi negimusiu ir dar nesusiformavusiu vaisiumi, kuris gimęs galbūt net neturės motinos, neturės, kas jį augins. Kalbama apie gyvybę kaip vertybę, negerbiant nei jau egzistuojančios gyvybės, nei dar tik besiformuojančios gyvybės ateities ir gyvenimo sąlygų. Kitaip sakant, skiedžiama apie vertybes, bet kai ateina laikas demonstruoti tai gyvybei pagarbą, pasiplaunama.
Kai kalbama apie nėštumo nutraukimą, sunku rasti žodžius. „Už“ – dvi raides liežuvis sunkiai išraito. Nes ką reiškia „už“? Kai pasisakai esantis už nėštumo nutraukimą, tai ne tas pats, kas būti už Žalgirį, už taiką, už nemokamą vandenį restoranuose, už mažesnes šildymo kainas. Nėštumo nutraukimas nėra nei pramoga, nei lengvas sprendimas, nei smulkus kasdienis nemalonumas. Tai ne automobilį užstatęs kaimynas ir ne pasekmės, pamiršus apmokėti sąskaitą. Tai abejonės, svarstymas, nežinia, baimė, kaltė, gėda. Ir vis dėlto, jei moteris nusprendžia, kad taip bus geriau jai ir vaisiui (o gimusiam vaikui niekada nebus gerai, jei jo motinai bus labai blogai), apsisprendimas turėtų būti gerbiamas.
Mačiau šimtus, o gal ir tūkstančius nelaimingų vaikų. Nemylimų, mušamų, išsigandusių, vaikomų. Mačiau vaikų, kurie gyvena sąlygomis, kuriomis gyventi neturėtų. Dantis duoda dievas, bet duonos, atleiskite, duoti tėvų darbas. Duonos, nekiaurą stogą, mokyklos ekskursijas, būrelius, mokslus. Vaiko gimimas visada yra tėvų apsisprendimas, vaikas nepasiprašo gimti – todėl tėvai turi besąlygišką atsakomybę vaikui duoti viską, ką tik gali, o ne laikyti jį įnamiu, kuris turėtų džiaugtis gavęs, kur bluostą sudėti.
Jei meilės ir fizinio aprūpinimo tėvai suteikti negali arba tiesiog nenori, ar tikrai vaiko atvedimas į pasaulį yra vertybė? Kuo nuolat gerklę paleidusi, diržu septynmetį besivaikanti motina, kaip šuniui numetanti „džiaukis, kad valgyti turi“, yra pranašesnė už moterį, nusprendusią negimdyti? Tuo, kad išstūmė vaiką? Kelios valandos gimdymo namuose ją padarė šventąja? Kokia vertė iš gyvybės, kuri pasmerkta kančiai? Regis, daiktuose žmonės pradeda vertinti kokybę prieš kiekybę, o kodėl tas pats principas neveikia su žmonėmis?
Mano vaikystės draugo motina nedalyvavo jo laidotuvėse, nes gėrė. Mano vaikystės draugės motina ją vadindavo padla ir baisiau. Mano kaimynai užaugino savo dukros sūnų, nes jai knietėjo kurti naują šeimą be pirmojo sūnaus. Ar tikrai kiekvieną motiną reikia gerbti ir ar tikrai kiekvienas gyvybės suteikimas yra vertybė? Nėštumo nutraukimo sprendimas niekada nebus malonus – ir geriau tokio sprendimo niekam netektų priimti, bet savo galimybių įvertinimą laikyčiau didesne atsakomybe nei paleidimą į pasaulį, o tu, vaike, kapstykis.
Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys ėmėsi iniciatyvos Lietuvoje įteisinti medikamentinį nėštumo nutraukimą ir aš jam dėkoju už rūpinimąsi moterų reprodukcine sveikata. Nes poreikis nutraukti nėštumą niekada nebūna tiesiog pats sau – jis su savimi vedasi kontekstą, priežastis, gyvenimo kokybę, emocinę sveikatą. Jei gyvybės langelis sugebėjo suvaldyti daugumą žiauraus atsikratymo kūdikiais atvejų, ne bausmės, ne draudimai, galimybės daryti pasirinkimus, o ne ieškoti slaptų, dažnai kenksmingų būdų, irgi turėtų gerinti, o ne prastinti situaciją.
Tie, kas prieštarauja nėštumo nutraukimui, prolaiferiai, aklai siekiantys gyvybės, savo energiją galėtų nukreipti į bendrą gyvenimo kokybės gerinimą. Geresnis švietimas, atviresnė prieiga prie emocinės sveikatos specialistų bei psichiatrų, psichologų bei psichoterapeutų paslaugų normalizavimas, finansinio raštingumo gerinimas, griežtesnės bausmės smurtaujantiems, ypač griežtos bausmės seksualiniams nusikaltėliams, per ausis varvanti informacija apie kontracepciją bei nėštumo užsimezgimą: visa tai turėtų daug didesnę įtaką šeimų laimei, šeimos planavimui ir gyvybės gerbimui nei nėščios ir gimdyti nepasirengusios moters demonizavimas.
Aktyvieji prolaiferiai – kiek svetimų vaikų užauginote jūs ir kiek numestų, nemylėtų paguodėte ir pagydėte, kad jaučiate turintys teisę spręsti? Kodėl jūsų pagarba gyvybei kažkokia netikra?
