Lietuviai apie Britanijos karališkąją šeimą ir monarchiją realiame gyvenime iš tiesų nusimano menkai. 2011 metais, per LRT transliuojamas princo Williamo ir Kate Middleton vestuves, jas komentavo būrys daugiausiai išmanymą simuliuojančių kažkuo atseit nusipelniusių lietuvių. Viena stilistė, demonstruodama žinias, prašė publikos atkreipti dėmesį į skrybėliuotas damas – sakė, kad jei kuri nors dama drįstų tokiame renginyje pasirodyti be skrybėlaitės, kiltų neįsivaizduojamas skandalas. Jai kalbant bei demonstruojant išmintį, kadre pasirodė ministras pirmininkas Davidas Cameronas su žmona Samantha, kuri, lyg užsakyta, skrybėlaitės nedėvėjo. Tokius ir panašius nusišnekėjimus komentuojant karališkąją šeimą galima krauti į vežimą. Ir jei iš vienos pusės norėčiau paraginti nekalbėti to, ko neišmanai, ir nevaizduoti išmanančio, tai iš kitos galiu pasakyti, kad tiek Britaniją, tiek karališkąją šeimą, tiek visą sistemą fiziniu bei emociniu lygmeniu suvokti ir suprasti tikrai sudėtinga. Nemanau, kad pati kada nors šį riešutą išgliaudysiu – pirmiausia todėl, kad nejaučiu ypatingos traukos temai, tačiau ir norint nebūtų paprasta.
Rūmų damos ledi Anne Glenconner memuarus „Rūmų dama: nepaprastas mano gyvenimas karūnos šešėlyje“ iš leidyklos dovanų gavau per klaidą. Per nesusišnekėjimą. Ji man buvo pasiūlyta kartu su keliomis kitomis knygomis – vienas iš jų atmečiau, kitas pranešiau mielai perskaitysianti. Ir kažkodėl, nors pastarosios akimirksniu atsisakiau, ją vis tiek gavau. Pamenu, net truputį suirzau: memuarai Goodreads platformoje įvertinti solidžiomis 4 žvaigždutėmis, bet man atmetimo reakciją kėlė ir labai, mandagiai kalbant, ne mano skonio viršelis, ir žanras, ir pati tema. Galvojau ne kaip tą knygą skaitysiu, o kaip ją kažkam atiduoti, o gal tiesiog užkišti į lentynos gilumą. Ir visgi atsivežiau ją su savimi į Prancūziją. Dėl viso pikto. Jei pritrūkčiau skaitymo.
Ir, žinote, pritrūkau. Prieš iškeliaujant iš Prancūzijos į Portugaliją nebenorėjau užsakinėti knygų – kad nereiktų iki paskutinės skylutės užkimšti mašinos. O Anne Glenconner memuarai buvo vienintelis man likęs skaitinys. Kadangi pastaruoju metu perskaičiau porą visai nenudžiuginusių knygų, pagalvojau, kad tiek jau to – dar kartą užtvirtinsiu, jog tokių skaitinių nemėgstu. Ko gero ne pats geriausias nusiteikimas, imant knygą į rankas.
8, o gal ir 9 atvejais iš 10, mano nusiteikimas pasitvirtina. Ne šį kartą. Knyga iš tiesų buvo edukuojanti – ir jei tik skaitytojas norės, ji gali tapti vadovėliu. Negaliu atvirai pasakyti iš jos pasisėmusi viską, ką knyga man galėjo duoti, kai kada pritingėdavau paguglinti, bet negaliu sakyti, kad skaičiau tingiai. Telefonas paieškai buvo naudojamas pakankamai dažnai – ir giliau į istoriją leidausi ne kartą.
Padėti susižavėti karališkąja šeima ir visa sistema memuarai nepadėjo. Perskaičiau tai, ko tikėjausi: pritempti, paveldėti, suvaidinti titulai nieko nereiškia. Iš tiesų aprašomų žmonių man daugiausiai buvo gaila. Juos suėdė sistema. Nesupratau ir, mano akimis, išsigimusios princesės Margaretos bei ledi Anne Glenconner draugystės, kai pastaroji, tarnaudama kaip rūmų dama, buvo tiesiog elitinė tarnaitė, o ne draugė. Už virvučių tampoma, manipuliacinės sistemos dėka prisirišusi ir priklausoma situacijos auka. Tiesa, visi man toje sistemoje atrodo aukos – besiaukojantys ir priverčiantys aukotis kitus. Taip veikia kilmingųjų pareiga ir privilegija, tai uždaras ratas.
Memuarai užrašyti nuspėjamu, ekstremaliai mandagiu tonu, su turtingajam britų sluoksniui apskritai būdingu emociniu užsispaudimu. Turtingieji britų vaikai taip auklėjami iki pat šiol. Tam auklėjimui tarnauja internatinės mokyklos, įvairiapusis grūdinimas.
Knygos nėra skirtos vien apžavėti tema. Taigi, to, kad tik pasidžiaugiau esanti labai toli nuo šios sistemos, nelaikau minusu. Rūmų damos ledi Anne Glenconner memuarus iš tiesų vertinu kaip vadovėlį, pradmenis, lengvu stiliumi aprašytą instrukcijų knygelę.
Džiaugiuosi, kad per klaidą ji atsidūrė mano rankose. Stiprios 4 žvaigždutės iš 5.
