Ir, tiesą pasakius, neįsivaizduoju galint būti kaip nors kitaip. Susižavėjimas kažkieno gebėjimu ateina tik kartu su herojaus idealizavimu – atskirai šie dalykai neparduodami. Matant žmogaus kūrinį, meną, gebėjimą, beveik privalomai pamirštame apie jo žmogiškumą, į kurį įeina ir visa žmogaus menkystė. Būtent todėl daug geriau džiaugtis kūryba, kurią tau duoda, ją nagrinėti, ja gydyti savo žaizdas, nei kūrinį stumti į šalį ir eiti pažindintis su jo autoriumi. Žiūrėdamas į kūrinį gali pamatyti kažką aukštesnio. Žiūrėdamas į žmogų – matysi tik žmogų. Dažnai – net menkesnį nei tikėjaisi, nes tarp lūkesčių ir realybės esantis plyšys visada atrodo atrodo tarsi visa ėdanti praraja.
Paties Salvadoro Dali aprašytą savo gyvenimą į rankas paėmiau po ilgų metų, kai knyga dulkėjo mano lentynose. Gavau ją su gimimo diena ir užsispyrusiai nenorėjau jos skaityti. Knyga man atrodė atgrasi, nepaisant didesnio nei 4 žvaižgdučių įvertinimo Goodreads patformoje, ir kažkada ėjusio bei praėjusio knygos viruso. 2013-aisiais, kai buvo išleista, ir porą metų po to, knyga iš tiesų buvo populiari. Maždaug anuomet man ji ir buvo padovanota.
Nepasakysiu, kad degiau noru skaityti ir dabar. Matote, Salvadoro Dali paveikslus aš mėgstu. Net labai. Kam gadinti gerą santykį? Kam būti tai žiurkei, lendančiai į kiekvieną atvirą landą, kad tik gautum smalsumą patenkinančių trupinių? Biografijos – tai inteligentų pletkai. Jiems irgi smalsu, kuo gyveno vienas ar kitas žmogus, bet šiaip sau pliurpti ir skalbti viešai nepadoru. Taigi, kažkas pradėjo rašyti biografijas, tarsi sutaurindamas lindimą į svetimus marškinius.
Ko tikėjausi, tą ir gavau. Tris šimtus su puse puslapių skaičiau apie žmogų, kuris nepaliaujamai galvojo, kaip atrodys kitiems. Kaip jis nori atrodyti kitiems. Kaip jis bijo atrodyti kitiems. Negana to, kadangi knyga rašyta paties Salvadoro Dali, neapleido mintis, kad ir parašyta ji ne kaip biografija – gyvenimo atspindėjimas – o kaip iliuzija, sukurta patenkinti Salvadoro Dali norą skaitytojui kažkaip atrodyti. Turėti kontrolę savo paveikslą sukurti taip, kaip autorius norėjo būti matomas.
Man tokias mintis skaityti sunku. Jaučiuosi sugerdama kažkieno psichotines klejones, nuolat dramoje dėl patiriamos sielos tuštumos gyvenančio žmogaus isteriją. Manau, kad toks turinys skirtas psichoterapeutams – ir tam, kad jie šito išklausytų, tu moki pinigus. Pasijutau, lyg kas už dyką būtų privertęs padaryti šlykštų darbą.
Buvo įdomių momentų. Nuolat netikėtai prasiskverbiantis siurrealizmas, blaškymasis tarp tikrovės ir, ko gero, didžiulės ir nuolat penimos menininko fantazijos. Šie intarpai literatūriškai man pasirodė įdomūs, bet vis dėlto, kai reikia ieškoti, ką gali pasakyti gero, tai nėra pats teigiamiausias santykis su knyga.
2 žvaigždutės iš 5. Tai knyga vidutinybė, norėjusi būti intelektualiu išsišokimu.
