Apie lygybę lengva kalbėti, kai norime nedirbti už indų plovėją ar kai nė nemanome atsiklausti vyro, ar išleis mus savaitgaliui su draugėmis. Matote, aš visiškai pritariu šioms mintims: iš tiesų nemanau, kad kažkas namuose turėtų būti tarnu, o taip pat negalvoju, kad galima suaugusį žmogų ganyti ir kažką jam leisti, o kažko – ne. Bet tokiai lygybei nieko nereikia paaukoti, o kova be aukos – anokia kova. Laisvė be įsipareigojimo ir atsakomybės nėra laisvė, tai parazitavimas. Pavyzdžiui, vaikai paprastai turi gana daug laisvės: tėvai jiems perka maistą, gamina, sumoka sąskaitas, rytais galima žiūrėti filmukus, o susapnavus košmarą – rėkti, kol pažadinsi visus namus, ir būsi paguostas. To kaina – visiška priklausomybė nuo tėvų ir prievolė jų klausyti. Panašiai, kaip džiaugsmui reikia skausmo – kaip atsvaros, leidžiančios suprasti, kaip gerai turi, taip ir laisvei, teisėms reikia į kažką atsiremti, turėti kažkokį pamatą, laisvei reikia kažką duoti mainais.
Dar apie lygybę lengva kalbėti ramiu laikmečiu. Kai vienintelė problema – kuris iš tėvų eis tėvystės atostogų ar kaip šeimoje pasiskirstyti buities darbus, lygybę išspręsti lengva. Ne visiems pavyksta, tačiau apsieinama be didesnių aukų. Jei gali pradėti iš naujo, jei gyvenimas tęsiasi, auka yra sąlyginai nedidelė – bent jau lyginant su karo aukomis. O karo metai viską keičia iš esmės. Atskiria lytis. Ir pabandyk, gudruoli, dabar pagal liniuotę viską matuoti. Va tada tai nepatogu, va tada tai blogiau nei neiškrapštomą pašiną įsivarius.
Jau kuris laikas iš Ukrainos nebeišleidžiami sveiki, kariauti tinkamo amžiaus vyrai. O tas amžiaus spektras labai platus: nuo 18, dar praktiškai paauglių, iki 60, jau praktiškai pensininkų. Ir viską aš suprantu: apginti savą šalį svarbu, svarbu apginti laisvąjį pasaulį, laisvės idėją apskritai. Tačiau viena yra apsispręsti, kad jei reiks – aukosi tėvynei savo gyvenimą, o kita – būti priverstam ją paaukoti. Tai didvyriška. Bet ne visi vyrai nori būti didvyriais, kai kurie tenori gyventi, matyti augančius vaikus, senstančius tėvus. Galų gale – tiesiog nemirti. Ir visai nesvarbu, kad didvyriais nesivadins, gal net vadinsis bailiais, noras gyventi yra mažų mažiausiai suprantamas – ir galbūt jiems netgi vertingesnis. Didvyris po mirties ar gyvenimas? Ne visiems atsakymas būtų lengvas. Lengva tarti žodžius, kol jų nereikia įprasminti veiksmais. Todėl visi pasigyrimai, kaip eitumėte ginti tėvynės, yra tik graži poezija, kol netapo kūnu.
Vienok tekstas ne apie tai, eitumėte jūs ar neitumėte. Kalbu apie būtent vyrams primetamą atsakomybę. Didžiausią, sudėtingiausią, kokią gali nešti žmogus. Kokia pareiga gali būti sunkesnė už tą, kuri mokama savo krauju? Mane mokė, kad visos teisės ateina su atsakomybėmis, todėl čia manoji liniuotė niekaip negali išmatuoti po lygiai vyriškai ir moteriškai lyčiai. Jei mes sutariame, kad vyrai ir tik vyrai turi prievolę ginti savo šalį iki mirties, tada jų ir teisės didesnės. Mano liniuotė matuoja taip.
Galima sakyti, kad moterys gali padaryti tai, ko joks vyras ir norėdamas neišmoks: pagimdyti vaiką. Taip taip, dar ir mėnesinių skausmai, ir visokios hormoninės bjaurastys. Klimakso sunkumai. Tikrai – nieko malonaus. Tačiau visų pirma, moteris neprivalo gimdyti. O jei gimdo, tai daro pirmiausia sau, gimdo savo vaiką, nes taip nusprendė. Tai ne prievolė, o pasirinkimas. Kaip laisvas pasirinkimas eiti į karą. Menstruacijas ir menopauzes primetė ne kiti žmonės – tik pati gamta. Be to, ypač su šiuolaikine medicina, moteriškos lyties subtilumai negresia mirtimi. Todėl nėra ką lyginti. Būtent – prievolė galimai paaukoti gyvybę, matyti žūstančius draugus, nutrauktas galūnes, sunaikintus miestus, nėra su niekuo palyginama. Juolab – vyrams kliūna ne tik prievolė kariauti, bet ir visą gyvenimą brukama kaltė, jei nuo tos prievolės pabėgai. Moterys nėra vadinamos bailėmis ir ištižėlėmis, išdavikėmis vien todėl, kad bijojo karo.
Ir jei taip – ar begali pykti, kad teisių tau teks šiek tiek mažiau? Ar gali piktintis, kad karo priverstinai traumuotas žmogus reikalaus daugiau? Jūs galite sakyti, kad vyras turėtų sukąsti dantis ir pakentėti, bet su psichika tai neveikia. Galima sukąsti ir pakentėti, tada jūs turėsite vyrą, kuris nerodo savo jausmų, nemoka kalbėtis, o blogą savijautą sprendžia savižudybe. Nepatinka? Nepatinka. Vadinasi, taip neveikia. Gali vyrą laikyti žmogumi ir turėti žmogų arba laikyti jį akmeniu ir turėti akmenį.
Ką siūlau? Yra keletas kelių. Arba mobilizacija yra vykdoma abiems vienodo amžiaus lytims, arba mobilizacija išvis nevykdoma ir kariaujama tik savanoriškumo pagrindu, arba lieka kaip yra, bet moterys negali skųstis mažesniais atlyginimais, namų tarnaitės pareigomis, jų žodžio nevertinimu ir silpnosios lyties vaidmeniu. Suprantu, kad jums nepatinka – man irgi nelabai, norėtųsi kokio nors stebuklingo varianto, kad papaišytumėme spalvotomis kreidelėmis ir visi liautųsi pykęsi, nebūtų karo, nebūtų konfliktų. Ir dar kad nelytų, bet žemė būtų pagirdyta, kad būčiau milijonierė, bet nereikėtų dirbti. Suaugę žmonės turėtų prisiversti suprasti, jog stebuklų nėra ir kai kada variantai tik tokie – ir jie visi nėra labai smagūs. Karas nesmagus.
