Amerikiečių rašytoją Kurtą Vonnegutą taip pat laikau klasiku. Tiesa, visi mano paminėti žodžio žmonės nėra vieno laiko ir vienos aplinkos bei konteksto, gal negalima jų taip aklai apjungti, tačiau anuomet skaitydama krūvas klasikos, Kurto Vonneguto aš nepaliečiau.
Jo knygą, ko gero visiems žinomo pavadinimo „Skerdykla Nr. 5”, gavau dovanų per praeitą gimtadienį. Myliu žmones, kurie man dovanoja knygas, net kai tos knygos galop man visai nepalieka įspūdžio – kaip būčiau sužinojusi, ar patiks, jei nebūčiau perskaičiusi? Mano pusseserė Paulina, štai, man visada dovanoja knygas. Ir per ilgus metus ji man jų yra pridovanojusi visokių: ir giliai smigusių, ir juodai erzinusių, ir nuplaukusių kaip upė, ir praktiškai nepaskaitomų. Ir aš labai laukiu savo gimtadienio, kuris jau ne už kalnų, nes tikiuosi, kad ji man ir vėl išrinks knygą.
Taigi, „Skerdyklą Nr. 5” aš namuose laikiau jau gana ilgą laiką, kol pribrendo reikalas ją paskaityti. Kažkodėl iš pradžių ją apeidavau. Ir dėl to buvau visai rami – knygoms turi ateiti laikas, jų nereikia pulti skaityti todėl, kad skaito visi, ar todėl, kad ji paprasčiausiai guli lentynoje. O štai dabar laikas atėjo. Visai šalia vyksta karas, kuris labai nepatogiai liepsnomis čaižo bei kaitiną nugarą ir mums. Todėl ir pagalvojau, kad turėtų būti geras laikas apie karą, Dresdeno bombardavimą, skaityti: bent jau teorijoje knyga bei tema turėtų liesti kur kas artimiau.
Apsirikau. Žinau begalę man imponuojančių žmonių, kuriems tai – vienas geriausių viso gyvenimo skaitinių. O man knyga pasirodė tokia, kuri man būtų palikusi įspūdį paauglystėje, o dabar jaučiausi lyg su išaugtinėmis kelnėmis. Negaliu pasakyti, kad manęs nedžiugino gausus knygos absurdas – džiugino. Tačiau prieš paimdama knygą į rankas skaičiau atsiliepimus ir niekaip negalėjau rasti to, ką begalė skaitytojų vadino aštria leksika, grubumu. Man būtent to pritrūko: aštrumo, išsitaškymo, sveiko nurautumo. Knyga Goodreads plarformoje įvertinta gausiomis 4 žvaigždutėmis, bandžiau žiūrėti, ar kažko, ką pagavo kiti komentuojantys, nesupratau, bet atsakymo taip ir neradau. Knygoje lyg ir atradau tas pačias mintis, bet pats rašymas man pasirodė labiau klejonės nei geros literatūros pavyzdys. Labai panašiai jaučiausi su Škėma. Skaitydama pastarąjį visąlaik tegalvojau apie tai, kad žmogus rimtai sirgo – negalėjau net užbaigti.
Šią užbaigiau, suskaičiau greitai, džiaugiausi, kad pasibaigė. Nepatiko. Nieko nepadarysi. 2 žvaigždutės iš 5 – tiek daugiausiai galiu duoti už geras mintis, užrašytas, mano manymu, silpnai.
