Kaip jums ši mintis? Gąsdina? Norisi prieštarauti? Nors teko skaityti atsiliepimų, jog knyga, kurią netrukus pristatysiu, mažai kur susiliečia su realybe, ji man atrodo tvirtai pastatyta ant mūsų gyvenimų baimių, įbruktų supratimų, sistemos, mėgstančios vidutinioką.
Mus nuo mažens moko pasitarti. Kad dvi galvos geriau nei viena. Dėl to begalės žmonių bemaž trečdalį gyvenimo praleidžia pasitarimuose, kuriuose imituojamas dabas. Dauguma darbų padaromi (ir net geriau) ir be šito, tačiau vieniems tai leidžia justis svarbiems ir užsiėmusiems, kitiems – tai tiesiog sistema valdyti žmones. Iš manęs sąmokslo teorijų jūs neišgirsite, kalbu visai ne apie tokį valdymą, kokį pranašauja visokie gyvenimo spalvų priešininkai. Tiesiog vidutinybės visada buvo patogiau. Labai daug mokyklų ir mokytojų neužčiuopia ir nesupranta savitų žmonių – ir visai nenori nei suprasti, nei juo labiau juos skatinti.
Galbūt esama įvairių būdų, bet aš pati niekada gyvenime neregėjau, pavyzdžiui, rimto verslininko, mirkstančio pasitarimuose. Jei yra, ko neišmano, jis nueina ir pasisamdo specialistą, kad paaiškintų. Iš pasitarimo į pasitarimą daugiausiai slankioja vidurinioji grandis. Ji netgi gali turėti kokio nors vadovo statusą, bet tai niekada nebūna tikrasis vadovas. Tikrasis bosas.
Ayn Rand, rašytojos, jaunystėje emigravusios iš Rusijos į JAV, knygą „Šaltinis“... varge, tai bus ilga istorija. Visų pirma, prieš keletą metų Andrius ją gavo dovanų iš leidyklos. Tada aš ją gavau su Kalėdomis. Vėliau ją dukart gavau su gimtadieniu. Žodžiu, tai buvo gausiausiai man dovanota knyga ir aš abejoju, ar kas pakartos jos rekordą. Visuomenę buvo apėmęs visuotinis apsėdimas „Šaltiniu“, knyga, kuri lietuviškai pirmąkart išleista 2020-aisiais, tačiau iš tiesų kūrinys skaičiuoja 54 metus. Na, o aš esu žmogus, kuris neseka karščiausiomis naujienomis. Knygoms turi ateiti laikas, kai norisi ją paimti į rankas, aš taip manau. Niekada neskaitau kažko, ką man tuo metu bruka visuomenė, jei tam nekyla noras iš vidaus. Nelaikau to protestu ir pasipriešinimu, tik klausymusi, ko norisi man. Galima sakyti, jog tai – maža pagrindinio „Šaltinio“ herojaus dalelytė manyje.
Beje, knyga Goodreads platformoje įvertinta 3,8 žvaigždutėmis ir kaip tokiai populiariai knygai, tai yra absoliuti norma. Žymiausi kūriniai niekada neišlaiko aukščiausių įvertinimų, nes jas į rankas paima per daug įvairiausių žmonių. Kai kuriuos įvertinimus lemia skirtingas skonis, kai kuriuos – nesupratimas, kai kada – net narciziškas noras pritapti arba priešingai – išsiskirti. Yra daug veiksnių. Bet knygos, kurios turi šansą tapti klasika, beveik niekada nebūna įvertintos vienbalsiai. Tokia populiarumo kaina.
Pradėjusi skaityti autorės žodį, pamaniau padariusi didžiulę klaidą. Jis priminė nuobodaus akademiko besaikius žodžių žarstymus. Tokiems man norisi pasakyti: sugalvok, ką nori pasakyti, ir sutalpink tai į du sakinius. Nuoširdžiai dėkoju. Autorė rašė, jog iš pradžių knygos niekas nenorėjo apsiimti leisti – neva, per intelektuali, kas ją skaitys. Nusiteikiau blogiausiam. Tikėjausi ilgų išvedžiojimų, neprasmingai sudėtingų formuluočių ir didžiavimosi jomis.
Todėl ir nustebau į knyga klimpusi po kokio dešimtojo puslapio. Nustebau ir apsivaigau nuo jos plaukimo ir lengvumo, nuo jos gilumo, kuris nėra apsimestinis. Nuo jos aiškumo. Tai – didelė ir stora knyga, išspausdinta ant labai plono popieriaus. Manau, ne todėl, kad būtų taupoma, o nes spausdinant ant storesnio knyga būtų jau nebepadoriai stora. Nepatogi skaityti, neišlaikoma rankose. Ir tada ją būtų reikėję skelti į dvi dalis, kas, nė nežinau, ar legalu. Ko gero, priklauso nuo sutarties.
Maniau, kad skaitysiu ją amžinai, o ji sutirpo per kelias dienas. Ir toliau joje tiesiog gyvenau.
Radau begalę jungčių su šiandiena. Pavyzdžiui, pastatai: ar kada pastebėjote, kiek Lietuvoje (o ir pasaulyje) pristatyta bet ko? Žmonės statosi namus visam gyvenimui, o sako „bus gerai“. Kelmėje yra graži upė, Kražantė. Netoli pakrantės prišaikiota namelių langais į gatvę. Į upės tėkmę žiūri skladukas. Žmonės lipdo be tikslo, be vizijos, be supratimo. Nesakau, kad visi. Esu mačiusi įspūdingų namų, namų, kurie yra kūriniai. Bet labai dažnai žmonės nemyli savo namų. Jiems jie – tik stogai virš galvų ir sienos nuo vėjo.
Arba veikėjas Vainandas. Kažkodėl vis krizenau pati iš savęs, kad skaitau „Vainandas“, o vis pagalvoju apie poną Gedvydą Vainauską. Žinoma, nieko netapatinu, tai būtų paika ir visai netikslu.
Veikėjas Tuhis įkūnija sistemą ir jos esmę. Ir priminė man vieną buvusį Sveikatos apsaugos ministrą, kone psichopatiškai šokusį ant savaip suprantamos visuotinio gėrio idėjos, ir be skrupulų keršijantį idėjiniams priešams. Na, pavyzdžiui neleidžiant net svarbiu pandeminiu metu alkoholio gamintojams tiekti dezinfekcinį skystį, kai jo trūksta, nes alkoholio gamintojai jam iš esmės atrodo ydingi. Tas žmogus kartą viešai yra sakęs, kad tikslas pateisina priemones, o taip pat tikslas vertas ir nemalonių pašalinių reiškinių.
Girdėjau ir mačiau nuomonių, jog knyga pernelyg ištęsta. Man taip nepasirodė. Man norėjosi, kad ji nesibaigtų. Kūrinyje kiekvienas veikėjas taip genialiai atvaizduoja ir įkūnija kokį nors reiškinį, gyvenimo modelį, sistemos dalį, kad kiekvienas jų yra tiesiog atskiras kūrinys. Atskiras paveikslas ir atskira knyga. Tas genialumas pavergia ir prikausto.
Galėčiau tęsti, bet šioji apžvalga ir taip gerokai ilgesnė nei mano įprastosios. Kas turi laiko šitiek skaityti apie knygas. Tą laiką geriau paskirti knygoms. 5 žvaigždutės iš 5, tai tikrai geriausia, ką šiemet perskaičiau. Tai šventykla individualumui – žmogaus savasčiai, kurią daugelį metų bandoma užgesinti.
