Kiekviename kare siaubingai, neatleistinai ir žiauriai žaginamos moterys, vaikai. Tokie ypatos ne šiaip ten, kare, atranda pašaukimą į smurtą – ne, jie jau tokie buvo, karas tik juos įgalina. Štai, internete neseniai buvo galima pasiklausyti rusų kareivių skambučių motinoms, kur jie džiaugėsi, jog nukosės iš ukrainiečių televizorių ir parveš savo mamutėms – nes tiems, kaip jie sakė, gyvuliams, vis tiek nereikia. O motinos ką? Motinos plojo katučių, sakė, ačiū, sūneli, taip, tie ukrainiečiai – iškrypėliai, naciai, tai iš jų vogti ne nuodėmė. Štai, ką įgalina karas. Padugnes.
Kitas baisus dalykas – emocinis karo stebėtojų smurtas. Iš šalies jis neatrodo toks baisus, nes emocinį smurtą visada sunkiau užčiuopti ir suvokti, nei sulaužytą nosį ar dėl sprogimų mirusį vaiko kūną, bet iš tiesų tokia smurto forma yra bjauri, negailestinga ir žiauri.
Patys patyrėme, kad ypač pirmosiomis dienomis nebežinojome, kaip gyventi. Psichiatrai ir psichoterapeutai sako, kad tokių baisių sukrėtimų akivaizdoje psichologiškai sunkiausios yra pirmosios dvi paros. Tada kausto siaubas, dažnai valdo panika, tai laikas, kai labai daug žmonių pameta galvas, negali miegoti, valgyti ir adekvačiai funkcionuoti. Kuo toliau, tuo labiau organizmas ir kūnas prisitaiko prie streso. Išmoksta gyventi streso sąlygomis. Mes tarsi tampame šiek tiek atbukę prieš visą tą didžiulį psichologinį svorį, parištą po mūsų sielos kaklu. Jei taip galima sakyti – įprantame prie karo. Bent jau iš dalies.
Taigi, pirmosiomis dienomis, taip pat ir pirmąją savaitę, siautėjo tam tikro tipo žmonės, darydami viską, kad kiti pasijustų kaltais. Pasirinkai į restoraną nueiti gimtadienio pietų, vietoje to, kad tą sumą ir laiką paskirtum labdaringai organizacijai? Galvijas. Socialiniuose tinkluose reklamavai savo verslą? Galvijas. Išvažiavai seniai suplanuotų atostogų? Galvijas. Savo akimis mačiau, kaip bičiulei plaukia žinutės, sakančios, kad jos elektroninėje drabužių parduotuvėje reklamuojamos sezono išpardavimų nuolaidos – šventvagystė. Kad tai šlykštu, nepriimtina, neatleistina, nes Ukrainoje karas. „Kaip tu drįsti.“ Ką ji drįso? Dirbti? Tie žmonės, žinoma, patys savo darbo nemetė, bet jie tokie. Karas įgalino emocinius smurtautojus, kurie galėjo taškytis, lieti pyktį ir daryti viską, kad kiti pasijustų kaltais. Mano partneris taip pat gavo žinutę su pasibaisėjimu – nebeseksiu tavęs, nes pasidalinai reklama. Pasidalino, nes tai – ilgalaikė partnerystė, niekaip neįžeidžianti Ukrainos, priešingai, reklamuojamas ženklas aktyviai rėmė šalį. Pasidalino tarp begalės su karu susijusio turinio, nepaliekant šios svarbios ir jautrios temos. Mes, žmonės, aktyviai renkantys labdarą (šiuo metu pati organizuoju paramą Ukrainos gyvūnams, norintys prisijungti viso pasaulio lietuviai laukiami mano socialiniuose tinkluose), savo namuose neatlygintinai apgyvendinę karo pabėgėlius, dar iki karo aktyviai kalbėję apie Putino režimo pavojingumą, tapome liaudies priešais, nes nemetėme darbo. Kaip tuomet sakė Andrius – tai nueikit rytoj ir sudeginkit dirbantį gėlių kioską, gal pasijusite gerą darbą padarę.
Žmonės šiomis savaitėmis man rašė ištisus laiškus, klausdami, ar jie blogi žmonės, kad išvyko atostogų. Ar jie blogi žmonės, kad nori atšvęsti gimtadienį. Ar jie blogi žmonės, kad nusipirko brangius batus, kai galėjo tuos pinigus atiduoti paramai. Ar jie blogi žmonės, nes nuvyko į vandens atrakcionų parką ir ten jautėsi laimingi, kai kiti nuo ryto iki vakaro savanoriauja.
Kaltės jausmas persmelkė visą tautą. Ir viename ankstesnių savo tekstų aiškinau, kad jį jaučiame dėl to, kad mes stengiamės, o žmonės vis tiek miršta. Dėl mus supančios beprasmybės. Bet yra ir kita priežastis, kita pusė. Tai tyčinis kaltės jausmo kėlimas, daugiausiai kylantis iš pirštu rodančių, nors patys nebūtinai kažką didesnio yra padarę. Pavyzdžiui, šiandien po vienu iš mano labdaros skelbimų užsienio lietuvė rašė – o kodėl, štai, tos parduotuvės, rodydama į du mažyčius šeimos verslus, negali pačios duoti tonos gyvūnų maisto ir nuvežti jį į Ukrainą. Tie verslai, į kuriuos buvo rodoma, ir taip neatlygintinai prisijungia prie bet kokios iniciatyvos, kur pakviečiu, bendradarbiauja be klausimų, be priekaištų, dirba – jie tokie patys žmonės, kaip bet kuris kitas, jiems tas maistas nebyra iš dangaus. Bet kažkas palypėja ant kėdės, rodo pirštu ir sako, ką ir kaip daryti. O kiek tu pats padarei? Kiek galėjai padaryt, kol pirštu rodei? Štai taip veikia bandymas prastumti kaltę.
Net ir karo metais, šalyse, kur vyksta karas, net koncentracijos stovyklose žmonės sugeba mylėti, įsimylėti, ten gimsta vaikai, atsiranda skurdžios, bet pramogos. Viena iš žmogaus gyvenimo prasmių – džiaugsmas. Žinoma, plikas džiaugsmas yra tik butaforija, jis neegzistuoja be kitų jausmų, o norėti tik džiaugtis, kitas paikas kraštutinumas. Tačiau jei nebesidžiaugia tik tas, kas miršta, o baisiausias padarinys, kurį karas gali atnešti – būtent mirtis. Jei padariniai vienodi – gal tada visi rytoj atsisveikiname? Bet šitaip nesinori. Norisi gyventi. Todėl pykti ant dirbančių, ant besidžiaugiančių, ant besimasažuojančių, besikerpančių ir sukneles beperkančių yra dvigubi standartai. Vienus bandyti išgelbėti nuo mirties, o kitiems liepti negyventi – veidmainiška.
Aš neraginu pamiršti karo. Raginu daryti, ką galime. Priglausti pabėgėlius. Skleisti žinią, kad režimo propaganda būtų sunaikinta. Aukoti pinigus, higienos prekes, žmonių ir gyvūnų maistą – viską, ko prašoma. Duoti valdžiai suprasti, jog tauta tikisi ryžto ir visapusio Ukrainos palaikymo. Bet nebijoti pasirūpinti savimi ir savo poreikiais. Poreikiu išlaikyti darbą ir užsidirbti pinigų. Poreikiu atsipalaiduoti, bendrauti, valgyti, skaityti. Tai nėra nei šventvagiška, nei nedora. Veikti reikia sąmoningai, o ne kristi į kraštutinumą, pamirštant bet kokį kitą poreikį. Už ką Ukrainai aukosite, jei dirbti skaitysis šventvagiška? Kaip paramą į mašinas krausit savaitę nevalgę ir nemiegoję?
Jūs patys žinote, kiek darote. Jei kažkam, ne jums pačiam, atrodo per mažai – tai tik begėdiškas smurtautojo noras jus valdyti ir nusivalyti į jus kojas, pačiam liekant sausam. Visiems, kurie šiuo metu jaučiasi tokių smurtautojų spaudžiami, noriu palinkėti žvelgti tik į save. Nebijokite, tai nereiškia, kad tapsite nieko daugiau nematančiu egoistu. Tiesiog žiūrėdami į save galime sužinoti, ko mums iš tikrųjų norisi ir reikia. Kiek iš tikrųjų padarėte dėl Ukrainos ir ar darėte nuoširdžiai. Atsakymai mumyse ir jie vieninteliai svarbūs.
