Dar nekviečiau svečių (bet daug svečių į mano gimtadienio supratimą ir neįeina), restoranai priėmė tik lauke ir tik ribotomis kompanijomis ir apskritai viskas dar veikė puse kojos. Taigi, mano planas buvo ilgas žygis žirgais po miškus mylimiausiame „Naujadvario žirgų“ žirgyne, tada sustojome papusryčiauti kibinais „Pas Konradą“ – tą vietą rekomendavo žirgyno merginos, sakydamos, kad joms tie kibinai geresni už aplinkinius Trakuose siūlomus. Papusryčiavome, mano mylimasis kibininę įvertino penkiomis žąsimis, nors lauke ir truputį sušalome. Vėliau sekė poilsis, pasipudravimas ir vėlyvi pietūs arba ankstyva vakarienė „Užupio picerijos“ lauke, kur draugės buvo palikusios staigmenų, gėlių, maistas buvo geras, šildė lauko šildytuvai. Ir galiausiai – kino teatras. Tuo metu „Forum Cinemas“ tik pradėjo atsidarinėti, rodė vos porą filmų per dieną ir tai vadino bandomaisiais seansais ar kažkaip panašiai. Nė nežinojau, ką tai reiškia, bet buvo mano gimtadienis, o aš labai norėjau į kiną.
Kaip tikra gimtadienio dovana filmas pasirodė vienas stipriausių matytų mano gyvenime. Gal ir ne pats linksmiausias šventės proga, bet jis buvo toks stiprus, toks emociškai paveikus, kad pamenu ligi šiol. Filme virtuoziškai, talentingai ir meistriškai atvaizduotas gyvenimas, kurį patiria demencija sergantis žmogus. Ne paaiškintas, ne nupasakotas, o atvaizduotas – taip, kad pats galėtum pasijusti sergąs ir žinotum, ką tas žmogus jaučia. Demencija dažnai supaprastinama iki didelio užmaršumo: iš pradžių žmogus ėmė užmiršinėti, kur pasidėjo vaistus, ko nuėjo į parduotuvę, tada pradėjo pasiklysti ir galiausiai nebeatpažindavo savo vaikų. Iš tiesų viskas daug klaidžiau ir klampiau. Ir šis filmas, šis šedevras, sukūrė tarsi demencijos simuliacijos mašiną.
Australijos rašytoja Sally Hepworth man jau buvo žinoma kaip knygos „Anyta“ autorė, kurią aš pati įvertinau 4 žvaigždutėmis iš 5, ir pagyriau kaip lengvai plaukiančią, gerai sudėtą atostogų knygą. Vertinu žmones, kurie sudėtingus dalykus moka papasakoti lengvai. Man tai atrodo didis talentas – nes rašyti taip, kad niekas, išskyrus saujelę snobų, nesuprastų, nors kai kuriems akademikams atrodo kitaip, man tėra blogos komunikacijos pavyzdys. Jos knygą „Geroji sesuo“ man pasiūlė leidykla, žinodama mano teigiamą požiūrį į kitą autorės knygą, ir aš su džiaugsmu sutikau. Kartais viskas, ko norisi – tai suryti knygą, kaip gerą sumuštinį. Kaip šaltibarščių puodynę. Kaip bandelių maišą. To iš knygos ir tikėjausi.
Viltys nuėjo dievui į ausį. Knyga plaukė. Pasakojama buvo apie dvi seseris – jų abiejų lūpomis. Viena labiau kalbėjo apie praeitį – apie tai, kaip jos augo, kita – apie dabartį. Viena, nors tiesiai neįvardijama, leidžiama suprasti, turi autizmo spektro sutrikimų, kita atrodo gana valdinga. Jų ryšys jaučiasi kažkoks liguistas, bet tuo pačiu – lyg ir suprantamas, turint galvoje sudėtingą sesių vaikystę ir buvimą ramsčiu viena kitai.
Tai kodėl pradėjau nuo, regis, nieko su knyga neturinčio filmo?
Na, filmas įtraukia į demencijos simuliaciją. O štai knyga – į simuliaciją, kaip patologinis narcizas susuka visiems galvas. Liežuvis nesiverčia sakyti „meluoja“, nes narcizo veikimo būdas dažnai yra būtent klaidinimas, manipuliavimas, o melavimas – tik viena to dalis. Pameluoti galima ir draugei, kad naujieji jos džinsai gerai atrodo. O narcizo veikimo būdai – daug šlykštesni ir sudėtingesni. Narcizais mūsų visuomenėje dažnai vadina egoistus (o šiaip jau visi žmonės yra egoistiški) arba daug savimi išoriškai besirūpinančius, savimi besigėrinčius žmones. Gal patologiniam narcizui ir būdingos šios savybės, bet iš tiesų tokie žmonės yra visai ne apie tai.
Man ši knyga pasirodė šedevras. Ji garantuotai metų gale paklius į geriausių šiemet perskaitytų knygų sąrašą. Tai, kaip genialiai autorė sugebėjo susukti protą, tarsi aukščiausios klasės narcizė, yra paveiku, stipru ir vargiai atkartojama. Man patinka knygos, kuriose nagrinėjamos psichologinės problemos, bet dažnai jos būna skystos. Ši knyga nėra skysta – labiausiai todėl, kad ko gero ji nėra parašyta vien tam, kad madingai įtiktų su tema, paminint sutikimus ir ligas. Visų pirma ji pastatyta ant istorijos. Negana to, autorė ir čia įkinkė savo gebėjimą rašyti taip, kad prisiklijuotum prie sofos visai dienai – ir per tą dieną knygą surytum.
5 žvaigždutės iš 5.
