Lietuvoje karas nevyksta. Tačiau natūralu, kad juntame realias grėsmes savo saugumui, savo laisvei. Per penkiolika dienų – o galima skaičiuoti ir daugiau, nes spėlionės, karas bus ar jo nebus, Rusijos pajėgų telkimas prie Ukrainos sienos, prasidėjo daug anksčiau – ir mes, lietuviai, pajutome visą puokštę stipriausių jausmų. Baimę. Nerimą. Graudinantį džiaugsmą žmonių gerumu. Nusivylimą. Panieką. Neviltį. Tada – viltį. Jausmai šokinėja zigzagais, nuo žemumų iki aukštumų. Paprastą dieną taikiame pasaulyje tokios amplitudės ir dar taip stipriai – nepatirsi. Tam žmonės eina į siaubo filmus, važinėjasi amerikietiškais kalneliais, šokinėja nuo tiltų, prisirišę guma. Tam einama į koncertus, net į pasimatymus, tam keliaujama. O čia – vienu metu šitoks intensyvus jausmų rinkinys.
Nenuostabu, kad visa tai sukėlė paniką, sveikatos problemas, depresines būkles. Aš ir pati iš savęs juokiausi, kad šauni karė būčiau – sugriuvau po savaitės gulėjimo ant sofos ir naujienų skaitymo. Žiūrėk – jau ir skrandis genda, ir plaukai slenka, kažkokie psichosomatiniai skausmai pradeda badyti, valgymas svyruoja tarp visiško apetito nebuvimo iki apsirijimo. Bet iš tiesų tai nei gėdinga, nei nenormalu. Karas – baisiausia, ką galima sugalvoti. Nei lėktuvų katastrofos, nei ligos nėra taip baisu, nes tai – pavieniai įvykiai. Keleiviniai lėktuvai kasdien dešimtimis nekrenta ir kaip kvaiši į žemę nesminga. Ligos – daug jų pagydoma arba pristabdoma. Kai kas miršta, bet dažnu atveju išėjimas gali turėti šviesumo, gali atsisveikinti su artimaisiais, gali pasirinkti paskutines savo gyvenimo valandas. Kalbu apie iš tiesų tragiškus dalykus, tačiau juose daug daugiau šviesos ir vilties nei kare. Karas – jame ničnieko gero. Tai tik klaikuma, niūruma, tik skausmas. Tai prievartavimai, žudymas, sprogstančios bombos, žmones pervažiuojantys tankai. Tai tik mirštantys vaikai, tik po sprogimų gatvėje ant nuolaužų klykiančios moterys, nutrauktomis kojomis. Tai tik išėję ir nebegrįžę kariai. Arba grįžę pritemusiomis akimis, kuriose taip niekada nebeprašvito.
Paika yra ne bijoti karo, ne jausti neviltį, kad negali padėti Ukrainos didvyriams taip, kaip norėtum, o šaipytis iš tų baimių, iš to nerimo, iš patiriamo skausmo. Labiau suabejočiau to normalumu, kuris nė nesumirksi žūstant vaikams, gyvūnams, seneliams, žmonėms, turėjusiems vilčių, o ne tais, kuriems tai matant kraujuoja širdis. Cinizmas, apatiškumas karo skausmui man daug labiau siejasi su asmenybės sutrikimais nei jautrumas, kuris apskritai yra gražiausia žmogaus savybė ir skiria žmogų nuo akmens.
Kaip gali nebijoti? Taip, mus saugo NATO, mes esame NATO. Tikiu ir pasitikiu šia gynybine sąjunga. Nepasitikiu skrupulų, ribų, žmogiškumo neturinčiu maniaku diktatoriumi, kuris jau dešimtmečiais rodė, jog yra paprasčiausia šiukšlė. Neseniai internete išplito viena iš daugelio apklausų Rusijos policijoje, kur apklausiama moteris, dalyvavusi proteste prieš karą Ukrainoje. Ją mušė. Ją vadino karve, nukarusiais papais. Jai grasino. Jai žadėjo baisiausius dalykus. Žmonės stebėjosi, kaip taip galima. Bet, žinote, tai, to režimo standartais, buvo normali, standartinė apklausa. Net mūsų, Lietuvos policijoje dirba per daug kalėjimo žargonu ir elgesiu bendraujančių žmonių. Bet apie tai – kada nors kitą kartą. Tačiau Rusijoje tai standartas. Tai jų normalumas – ir ne tik dabar, bet nuo neatmenamų laikų. Putinas su savo režimu seniai nežadėjo nieko gero, vien bloga, bet dažnai mūsų tai tiesiogiai nelietė arba lietė gudriai, taip, kad masė žmonių galėtų šaipytis „rusai puola“ iš tų, kurie matė ir jautė grėsmę. Iš tų, kurie sakė, kad toji šalis su savo režimu nėra normali, saugi, patikima ar tokia, su kuria galima turėti reikalų. Tos šalies praplautasmegenių ir jos diktatoriaus aš iš tikrųjų bijau – ir tai daugiau nei normalu. Bijoti agresyvių kvailių yra normalu. Tai paprasčiausias savisaugos jausmas prieš tuos, kas neturi ribų, kas neveikia laisvojo pasaulio principais.
Matote, mes, laisvas pasaulis, daugiau mažiau norime taikos, ramaus gyvenimo, žiemoti tailanduose, vesti vaikus į geras mokyklas, turėti gražius parkus, kur galėtume vedžioti šunis, norime besišypsančių kaimynų, galėti dirbti nuotoliu ir nusipirkti madingą kepsninę. Diktatoriai ir jų mentalitetas sukasi prieš mūsų laikrodžio rodyklę. Jie visai nenori taikos ir lengvo gyvenimo. Panašiai, kaip vienas iranietis paaiškino vienam mano artimam žmogui apie savo kultūrą. Jis sakė, kad priešingai nei vakarietiškojo pasaulio, jų tikslas visai nėra taika. Sakė, mes, vakariečiai, dėl to ir nepajėgūs jų suprasti, nes bandome žiūrėti per savojo pasaulio akinius. O jų tikslas, sakė tas žmogus, yra kerštas ir kankinystė. Jei reikės kentėti dėl keršto – nieko tokio. Atkeršyti tinka bet kokia kaina. Taip ir čia – diktatorių režimo natūralu bijoti, nes jie visai neveikia mums natūraliais gyvenimo principais.
Noriu pasakyti, kad tai, ką jaučiate – normalu. Ir baimė, ir neviltis, ir kaltės jausmas. Ir nors labai svarbu savimi pasirūpinti, jei šiuo metu neišeina, visai nereikia vaidinti kažkokio pozityvo. Nereikia vaidinti, kad nebijai, jei taip nėra. Gavau dešimtis žinučių – ir iš moterų, ir iš vyrų – kur žmonės sako, kad sušlubavo sveikata. Bet po tokio emocinio ir psichologinio krūvio nelabai galėjo ir nesušlubuoti. Jis didžiulis. Jis gigantiškas. Nuo to, kad ukrainiečiams tūkstantį kartų blogiau, mūsų patiriami jausmai nesumažėja.
Ko gero, tikslas turėtų būti visų tų jausmų nepaversti panika, o nukreipti į kažką, kas neveda susinaikinimo link. Tiek Lietuvos kariuomenė, tiek gynybos ministras sako daryti reikalingus žingsnelius, kurie padės nusiraminti. Ir nors yra besijuokiančių, jei rūsio išsivalymas ir pritaikymas slėptuvei jums padės nusiraminti – kodėl to nepadaryti? Greičiausiai neprireiks. Ir tai bus geriausias dalykas – kad neprireikė. Tačiau tai nebus veltui – ramesnė savijauta nėra „veltui“. Pirmosios pagalbos kursai, leidimas ginklui, mokymai, kaip elgtis agresoriaus puolimo atveju ir taip toliau. Kodėl ne? Tokia informacija gali praversti visą likusį gyvenimą, mes, lietuviai, ir taip pernelyg atsainiai žiūrėjome į savo šalies gynybą, labai daug grėsmių laikėme išgalvotomis. Kodėl savo nesaugumo ir baimės jausmo neįprasminus mokymuisi? Šviesesnes nuotaikas palaikyti padeda savanorystė, pagalbos organizavimas. O kartais iš tiesų reikia atsijungti nuo temos. Ir nereikia dėl to jaustis kaltu. Tai, kad nueisite pasimasažuoti, apsikirpti, pasivaikščioti ar skaniai pavalgyti – jūsų nepadaro nei nejautriu, nei blogu žmogumi. Kas iš mūsų, visų suklypusių? Jei kažkas tokioje sudėtingoje situacijoje padeda nurimti – tai ir yra pakankamai teisinga.
Nesišaipykite iš bijančių. Geriau – pasikalbėkite, nuraminkite, paguoskite. Pasiūlykite, kur savo baimes jie galėtų įprasminti. Galų gale – palaikykite jų ranką.
