Visai naujas šios beprotybės lygis prasiveria gimus vaikams. Iš pradžių – labai brangus, kelis tūkstančius kainuojantis vežimas, tada – lakstymas per visus įmanomus užsiėmimus, nepateisinti žmonos ir vyro lūkesčiai, ir galiausiai – lūkesčiai, statomi ant vaiko. Privačios mokyklos. Įspūdingos ateities svajonė. Visi aria ir laksto permetę liežuvius per petį, tik ar sustoja, ar pagalvoja – kam? Ar tikrai reikia? Ar kas nors šeimoje to iš tiesų nori? Gal kol jūs draskėtės darbe ištisas paras, įsivaizduodamas, kad darote tai dėl šeimos, jūsų vaikas tiesiog norėjo, kad grįžęs ant jo neklyktumėt ir visai kaip filmuose galėtumėte dalintis paslaptimis, ant sofos valgyti šlamštmaistį ir žiūrėti filmukus?

Taffy Brodesser-Akner knygą „Fleišmanui nesiseka“ gavau dovanų iš leidyklos. Tiesa ta, kad ją man perskaityti pasiūlė jau antrąjį kartą – matyt, užsimiršę, kad pirmąjį knyga manęs nesudomino. Gerai atsimenu, kad tąkart ji man iš aprašymo pasirodė skystoka: išsiskyręs vyras, iki tol buvęs pavyzdiniu tėvu ir sutuoktiniu, iškentusiu žmonos paniekos ir menkinimo priepuolius, pasijunta įdomiu moterims ir po truputį ima tuo mėgautis. Staiga dingsta jo buvusioji žmona, jis lieka vienas su vaikais ir turi laiko apmąstyti, koks tas jo gyvenimas buvo iš tiesų. Na, sutikite – skamba skystai. Bet kažkodėl antrąjį kartą gavusi pasiūlymą persigalvojau – o gal nieko? Veiksmas vyksta Niujorke, o aš jutausi pasiilgusi tikro didmiesčio, kultūrų mišinio, šviežių beigelių kvapo rytais. Pro akis praleidau neįspūdingą 3,6 žvaigždučių įvertinimą Goodreads platformoje ir raminausi, kad knyga – The New York Times bestseleris. Iš tiesų, ypatingos reikšmės šiam įvertinimui neteikiu, bet tąkart taip susiklostė.

Knyga turi įdomių pusių. Pavyzdžiui, vyro istorija pasakojama moters – pagrindinio veikėjo jaunystės draugės – lūpomis. Tai iš tikrųjų yra daug geriau nei vidutinių rašytojų moterų bandymai įkūnyti vyrus (ir atvirkščiai). Iš tiesų persikūnijimai į kitas lytis literatūroje yra jautrus ir sudėtingas dalykas, praktiškai juvelyrinis darbas. Ir pavyksta tai retam, pavyksta virtuozams. Kadangi knygos eigoje rašytoja man virtuoze nepasirodė, tai padariau išvadas, kad toks istorijos pasakojimas jai buvo išsigelbėjimas.

Nenoriu pasakyti, kad rašytoja netikusi ar prasta. Ne, ji man tiesiog labiau vidutinė. Knyga priminė eilinį kūrinį, filmą ar knygą, o gal tiesiog internetinį blogą, apie šeimos pareigų ir jų derinimo su visu gyvenimu, išsekintą žmogų. Jis norėjo tik šeimos – bet žmona visą laiką zirzė, buvo nepatenkinta, susiraukusi. Ji norėjo tik aprūpinti šeimą tuo, ko pati neturėjo – bet niekas jos nesuprato. Ji jautė konkurenciją su vyru – nes visiems jis atrodė toks geras. Jis giliai širdyje buvo sužeistas, kad stereotipine prasme nėra namų vyras. Iš šito būtų galima pastatyti vidutinišką, penktadienį per televizorių rodomą romantinę komediją.

Skaitant knygą aišku: kiekvienas, prieš pradėdamas santykius, prieš planuodamas vaikus, o jei nespėjo – iškart, kai apie tai išgirdo ir susivokė – turėtų privalomai praeiti bent jau metų psichoterapijos kursą. Knyga pulsuoja traumomis, nuoskaudomis, savęs nepažinimu – ir, kad ir kaip nenorėčiau pripažinti, ko gero labai neblogai atspindi pavojingai didelės masės žmonių gyvenimus. Sakau, kad knyga banaloka – bet bėda ta, kad ir gyvenimai dažnai banaloki.

3 žvaigždutės iš 5. Jei būčiau sugalvojusi duoti ir pusinius vertinimus, ko gero dar pusę žvaigždutės prilipdyčiau, bet iki 4 ji man niekaip netraukė. Nebloga knyga. Jei netyčiomis pagriebsite, tikrai nebus praradimas. Su neblogomis knygomis yra vienintelė problema – kam jos, kai yra labai gerų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją