Jei tik išeina, psichologiškai skaityti knygas – gal netgi sveika. Jos šaunios tuo, kad nukelia tave į kitus gyvenimus, kur mažaūgis kompleksuotas ir vaikystėje patėvio skriaustas psichas neįsiveržia į taikią ir suverenią šalį. Kur nuo ligonio ego nežūsta vaikai. O kad ir kaip įsijaustum, visada žinai, jog knyga – tik knyga. Nuo knygos niekada nebūna taip koktu, kaip nuo visai netoliese sienų ribas nubrėžusio agresoriaus. Ir, be jokios abejonės, net nelyginu to siaubo, kurį šiandien patiria ukrainiečiai, net šalia nestatau, bet ko gero daugeliui mūsų, kai baigsis visa ši pekla, organizmas praneš, kiek prisikentėjęs. Stresas, nerimas, rūpestis visada galiausiai apie save duoda žinoti su kaupu. Jei pavyksta nors kiek jį pravėdinti knyga – gerai.
Nigerijos rašytojo Chigozie Obiomos knygą „Mažumų orkestras“ man pasiūlė padovanoti leidykla, pasakiusi, kad tai supažindins su Afrika. Sutikau – nes vienas didesnių knygų suteikiamų malonumų man – tai ne tik pakeisti gyvenimą, bet ir šokti į visai kitą kultūrą. Kitą kontekstą. Kitus mąstymo modelius. Kitus supratimus. Knyga buvo tarp „Booker Prize“ finalininkų – kas nieko ypatingo man nereiškia, tačiau aprašas patraukė, tema taip pat. Tik vėliau pamačiau, kad Goodreads platformoje knyga įvertinta 3,6 žvaigždutės – toks įvertinimas dažniau signalizuoja apie neigiamas nei apie teigiamas patirtis, bet kadangi knyga jau buvo mano rankose – ėmiau ir pradėjau skaityti.
Nepaisant to, kad skaitant knygą susikaupti buvo tikrai sunku, jos stilistika, labiau primenanti poeziją nei įprastą prozą, tiek, kiek leido situacija, kažkaip sugebėjo mane užliūliuoti. Na, gal ne užliūliuoti, o priliūliuoti. Knygos kalbos neįprastumas mano patirtyje ne visada yra teigiamas dalykas, bet čia jis jautėsi autentiškai ir vertė patikėti, kad visai ne lietuviškus žodžius akimis rankioju iš puslapių. Tie žodžiai perkėlė į Nigeriją, perkėlė į kitą kultūrą, į kitą gyvenimą.
Knyga nuo pirmųjų puslapių buvo pasmerkta būti žiauria drama. Negailestinga. Beprasme. Beviltiška. Tai kažkaip pritiko prie šių dienų nuotaikos, nors nei karo ten nebuvo, nei puspročio diktatoriaus personažo. Šalia nelaimingos meilės istorijos ėjo stipri psichologinė linija, labai įtikinamai ir artimai pasakojanti apie traumą ir jos sukeltus jausmus, apie jos raižomą kūną ir sielą, o taip pat – ibų kosmologijos atspindžiai, kurie kažkodėl visai nesijuto siurrealūs.
Nežinau, kodėl knyga skaitytojų buvo įvertinta taip menkai, bet man tai pasirodė labai neteisinga. Ji verta visų 5 žvaigždučių iš 5 galimų – ir vienintelio dalyko gaila, kad negalėjau jos perskaityti pasinėrusi virš galvos.
