Amerikoje augusios, bet Britanijoje gyvenančios autorės Stephanie Wrobel knygą „Mieloji Rouzė Gold“ man dovanų atsiuntė leidykla: kaip pasiūlymą pateikė tarp kitų savo naujienų. Ir turiu pripažinti, kad anąkart gerai neįsigilinau, ką čia man siūlo, tik permečiau akimi siužetą, susidariau įspūdį, kad tai bus psichologinė drama, tiek ir patraukė. Tik vėliau pamačiau, kad Goodreads platformoje skaitinys įvertintas 3,7 žvaigždutėmis, kas nėra įspūdingai daug.
Ir vis dėlto, knyga įtraukė. Visų pirma, man patiko, kad amerikiečių kilmės autorė į save nesugėrė prasto britiško skonio rašymo manierų. Populiarių ir greitai vartojamų romanų britės autorės rašo tokiais banaliais žodžiais, kad akis peiliais raižo. Taigi, čia to nebuvo, ir tai buvo pirmasis akmuo, nukritęs nuo mano širdies, kai knygą paėmiau į rankas.
Knygoje pasakojama apie maniakę motiną, liguistai norinčią prie savęs pririšti dukrą nuo pat mažumės. Viskas prasideda nuo nekaltų smulkmenų – pagimdžiusi motina išsigąsta dėl savo naujagimės, kas tikriausiai anksčiau ar vėliau nutinka visoms šviežioms mamoms: jos bijo, kad vaikas neuždustų, neužspringtų, bijo vaiką prispausti, numesti, kad numes kažkas kitas ir taip toliau. Tik šiuo atveju baimės išsivysto į nesveiką kontrolę, maniakišką ligų ieškojimą, o galų gale – savo pačios vaiko lengvą nuodijimą, kad tik visuomet galėtų būti šalia.
Iš vienos pusės skamba kaip didelis kraštutinumas. Iš kitos – lengvų šitokio elgesio atmainų esu mačiusi ir girdėjusi čia, visai netoli mūsų. Ko gero populiariausias pavyzdys – tai vienišos mamos (o gal ir tėčiai? Bet apie tokius atvejus pati asmeniškai negirdėjau), kurios jų vaikams užaugus, manipuliuoja, jog šie neišvyktų mokytis. O jei išvyks – tai bent jau į artimiausią didesnį miestą. Pamenu, kaip metais jaunesnio vaikino, talentingo ir gabaus, motina manipuliavo vienišumu, pusiau menamomis ligomis, kad tik šis mokytųsi Šiauliuose, o ne Vilniuje. Bet iš savo pačios regėjimo lauko tokių istorijų prisimenu ir daugiau. Baimė ir prisirišimas stipresni už norą ir linkėjimą išpildyti svajones ir susikurti savo gyvenimą. Tai liguista. Ne taip, kaip liguista knygos istorija, bet vis tiek liguista.
Man patiko, kad knygoje eina psichologinė linija, kuri duoda suprasti, kaip išsivystė toks nesveikas motinos elgesys. O taip pat – kaip toks gyvenimas ir motinos kontrolė paveikė dukrą, kuri rodoma kaip jauna suaugusi moteris. Įkyrios mintys. Negebėjimas funkcionuoti visuomenėje, jos nesupratimas. Pykčio priepuoliai. Ir net Stokholmo sindromas, prisirišimas prie savo kankintojo.
Man įspūdį paliko Šiaurės Korėjos pabėgėlės žodžiai – ji kalbėjo apie tai, kad pirmus keletą metų ji kovojo su noru grįžti į senąjį režimą. Nes laisvė buvo per sunki: laisvėje reikėjo žinoti, ko nori, mokėti rinktis, mokėti už save kovoti. O kai tokio įpročio ir išmoktų gebėjimų nėra, tai, kas mums yra kasdienybė, jiems yra akmuo po kaklu. Taip ir šioje knygoje: pagrindinė veikėja kai kada, atrodo, grįžtų pas kankintoją, kad tik nebereikėtų tempti laisvės akmens. Jai, niekada tos laisvės neturėjusiai, tai nėra lengva. Ir šitai knygoje atspindėta virtuoziškai.
Knyga plaukė lengvai, nors knygos šlykštumas buvo neišpasakytas. Tai visa traumų ir manipuliavimo abėcėlė. Rinkčiausi ją, kai norisi kažko lengvai skaitomo, tačiau ne meilės romano. 4 žvaigždutės iš 5.
