Klaidų, žinoma, pasitaiko visiems, tačiau Nausėdos klaidos atsikartoja – taigi, gal tai ne klaidos, o sąmoningi pasirinkimai – ir itin gerai apibrėžia žmogaus asmenybę. Na, arba, tiksliau, jos nebuvimą. Yra nekaltos klaidos – kaip, pavyzdžiui, vėlavimas į Valstybės apdovanojimų teikimo ceremoniją. Jei pažvelgtume į jo dienotvarkę (https://www.lrp.lt/lt/darbotvarke) – o ji yra viešai prieinama, galite paspausti ir pasižiūrėti, specialiai jums prisegu nuorodą –, suprastume, kad tokia klaida iš tikrųjų galėjo žmogiškai pasitaikyti. Juolab, kad Gitanas Nausėda prie įtemptų dienotvarkių pratęs nėra. Štai, pavyzdžiui, šiandien žmogus turi du darbus. Ir tuos popiet. Galės išsimiegoti. Poryt darbų nenumatyta. Taip pat, kaip ir visą ateinančią savaitę. Galėčiau patikėti, kad čia toks išimtinis atvejis, gal atostogos, gal koks kitas reikalas, bet kadangi Nausėdos dienotvarkė lygiai taip atrodo visus prezidentavimo metus, laikas nuo laiko vis patikrinu, laikau šitai norma ir įpročiu.
Taigi, žmogus nepratęs persidirbti. Todėl ir yra toks gražus – todėl ir aukštas augo. O štai vasario 16-osios dieną toji dienotvarkė buvo nebūdingai įtempta – net penki darbai, net jei didžioji dalis jų – tai dalyvavimas mišiose ar koncerte. Na, nesišaipau, pareigos iš tiesų yra labai reprezentacinio pobūdžio, taigi, sudalyvauti koncerte irgi yra pareigų dalis. Matyti, kad Nausėda vyko iš vieno renginio į kitą – gal kas užkalbino ir nepatogu buvo neatsakyti, gal prie šviesoforo ilgai stovėjo, gal kas lėtai per perėją ėjo ar tiesiog kamštukas pasitaikė. Tai, sako mano sveikas protas, galima atleisti ir ant šito neužsisėsti. Nejaučiu aklos neapykantos, vertinu kiekvieną darbą, pasisakymą ir judesį atskirai.
Kas yra net labai kaltos klaidos? Buvo bjauru žiūrėti, kaip netaktiškai ir iš aukšto Nausėda imasi vesti renginį, šiam nesklandžiai prasidėjus. Kaip užkeikta – kur kroksiniai ir jų vadas, o taip sakau ne tik pašiepdama, bet ir besiremdama kroksinių ir Nausėdos vienas kito palaikymu bei draugyste, ten valstybės Himnas neišeina. Nepavyksta ir viskas. Anaiptol nekaltinu solisto Kosto Smorigino, kuris paaiškino, jog nebuvo laiku pakviestas į sceną, todėl teko išbėgti muzikai jau suskambus ir pulti giedoti nė nežinant, kelintame giesmės takte esama. Dainininkas tapo aplinkybių auka ir, atrodo, pergyvena dėl to. Tačiau ironiška, kad to, kas dirba savo naudai, visokių skarmaluotų giedorkų, šeimamaršininkų, o ir Nausėdos bei prie jo prisilietusiųjų, lūpose vienas pagrindinių tautos simbolių nesuskamba. Kaip karštą bulvę burnoje liežuviu Tautišką giesmę volioja – nepasiduoda Himnas jiems ir viskas.
Tie, kas vakar stebėjo Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir profesoriaus Vytauto Landsbergio sveikinimą iš Signatarų rūmų balkonėlio, galėjo iš lūpų skaityti ir net girdėti, nes šalia stovėjo neišjungti mikrofonai, kaip profesionaliems muzikantams atliekant Tautišką giesmę ir „Lietuva brangi“, tiek Prezidentė, tiek, ypač, profesorius, žodis po žodžio, skiemuo po skiemens, raidė po raidės, visus žodžius išdainavo ir išgiedojo. Vytautas Landsbergis apskritai taip iš širdies traukė, kad net graudino. Skamba kaip magija, bet keista, kaip vienų lūpose tautiniai simboliai skamba, o kitų – ne. Ar niekam nekilo klausimas – kodėl? Gal verta pradėti sekti ženklais, jei vis nepasikliaujame darbais?
Ironiška toji situacija. Norėjęs pasirodyti dideliu vyru, pagalvojęs, kad pagaliau turi šansą įrodyti, jog iš tikrųjų yra prezidentas, ne tik ant popieriaus, Nausėda grubiai perėmė vairą iš vedėjo, kuris gana delikačiai tvarkėsi su situacija, ir pabrėždamas, kad nepavyko teisingai sugiedoti, paprašė – nors iš tono, sakyčiau, pareikalavo – sugiedoti dar kartą. Iš tiesų atrodė didelis reikalų tvarkytojas: rūstus, su įtampos raukšle tarpuakyje. Ir gestas, jei iki jo būtų atitinkamai prieita, iš tiesų būtų netgi gražus ir herojiškas. Net savo paties klaidą buvo galima žmogiškai ir jautriai sutvarkyti. Tačiau gavosi kaip visada. Iš didelės parodos, kurioje jokio žmogiškumo, jokios širdies, nebent tik drebanti kiškio širdelė, žinant, kad yra ko gero toks pat tautos anekdotas, kaip ir Paksas, gavosi pasisakyti ir prisiduoti, jog dirba jis savo naudai.
Ar ką tai nustebino? Abejoju. Seniai net ir aklam arkliui aišku, jog besigriebdamas paskutinio populiarumo šiaudo, Gitanas Nausėda bei jo komanda ėmėsi bičiuliautis su potencialiais, buvusiais bei esamais nusikaltėliais, tautos išdavikais, greičiausiai remiamais Kremliaus pinigėliais. Prezidentūra ėmėsi kalbėtis su visokiausio tipo celofanais ir tų celofanų charizma bei šarmu besižavinčiomis juvelyrėmis, kad pralinksmintų savo auditoriją, kad sielas medumi pateptų, ėmėsi iš pasalų kaišioti kojas Vyriausybei ir ją kritikuoti, kad tik patys gražiau atrodytų, net jei to kaina – melavimas žiūrint į akis. Ko nepadarysi dėl savo naudos, ypač, kai šitaip svyla užpakalis, žinant, kad dauguma tų, kurių palaikymo ir užtarimo Nausėda prašė dar tik kandidatuodamas į šitas pareigas, ne tik nuo jo nusisuko, bet nė už ką nesutiktų net arti pastovėti.
Na, tegul dirba savo naudai. Visa laimė, kaip ir sakiau – ne tiek daug tebeliko. Gal tada ateis lakas ir Lietuvos naudai ir žmonių gėrybei.
