Kuo nelaimėlė nusikalto – nesupratau, gal bus kieno tai vyrą paviliojusi arba net ne paviliojusi, bet tiesiog jam labiau patikusi nei kita kandidatė, o gal paprasčiausiai kaimynę apkalbėjusi. Bet moteriškės sau rimtai diskutavo ir dalinosi patirtimis, kokių atvejų regėjusios: tai vyrą infarktas ištiko, tai vaikas neišsivysčiusiomis galūnėmis gimė, tai pačią vėžys suėdė. Ir viskas anot jų – tai gyvenimo grąža už blogus darbus.
Įdomu, kokią bausmę karma atseikėja piktžodžiautojams ir apkalbinėtojams? Norėjau paklausti, bet į feisbuko diskusijas aš nesiveliu.
Vis dėlto pati tema man pasirodė įdomi, juolab, kad gana neseniai apie panašius nugrybavimus kalbėjausi su viena pažįstama moterimi, kuri man iš savo artimos patirties su onkologiniais ligoniais papasakojo, jog žmonės iš tiesų ligą dažnai laiko bausme, savo vertės matu, gėda. Ir beveik niekada – tik liga. Niekada – tik bakterija, niekada – tik genetiniu nusimušimu, mutacija, imuninės sitemos klaida. Suprantu, kodėl viduramžiais tokia logika važiavo kaip norma – mokslas iš tiesų buvo menkai pasiekiamas ir palyginti menkai pažengęs. Anuomet ginekologinę ligą galėjai paišyti kaip bausmę už paleistuvystę, gerklės vėžį – kaip bausmę už liežuvavimą, o apsigimusį vaiką – bausmę už visuomenės akyse negalimą santuoką. Šiandien, kai tokią galvoseną gali argumentuotai paneigti bet kuris šeimos gydytojas, o tokį Lietuvoje turi ko gero visi, arba bent jau beveik visi, bet kuriame knygyne pasiekiamos knygos, biologijos pamokos mokykloje, toks apsileidimas negali būti pateisinimas.
Ligoje nėra jokios mistikos. Absoliučią daugumą kasdien sutinkamų ligų gali paaiškinti tiek Lietuvos, tiek pasaulio medikai bei mokslininkai. Tiek diagnostika, tiek gydymas labai daugeliui ligų, ypač ankstyvos stadijos, taip pat yra žinomi. Pavyzdžiui, vaikų išgyvenamumas susirgus leukemija šiai dienai yra virš 90 procentų. Net ūminė leukemija, dar palyginti neseniai buvusi nuosprendžiu, ir net gydant bendrąja chemoterapija dažnai sunaikindavusi žmogų per keletą mėnesių, šiandien, taikant personalizuotą gydymą, nukreiptą į konkretų geno pokytį, turi daug šansų būti suvaldyta ir toks pacientas gali tikėtis gyventi dar 10-20 metų. Taip kalba patys genetikai – ir tokių rezultatų jie pasiekia ne kaip išimčių ar stebuklų, o nuolatos. Tai kasdienė praktika.
Dažniausiai jie gali pasakyti kas ir kodėl nusimušė, kas atsitiko, gal kažko organizmas gamina per daug, o kažko permažai, genetiniai tyrimai esant sveikam gali pasakyti, kokius polinkius į ligas jūs turite jau dabar, kol kas visiškai niekuo nesirgdamas – visa tai ne būrimas iš kavos tirščių, ne kortų metimas, ne bandymas delne įžiūrėti atsakymus. Na, o štai ligų bandymas pritempti prie karmos yra ne daugiau nei išgėrus kavą kapstytis rudoje košėje.
Vaikai su lengvais ir sunkiais apsigimimais gimsta ir patiems geriausiems žmonėms, ir padugnėms. Asocialaus elgesio šeimose gimsta vaikai, fiziškai sveiki kaip ridikai. Būna, vaikas laukiamas iki išprotėjimo. Dar negimusiam jam kasnakt dainuojamos lopšinės, motinos maitinasi pagal laikrodį, kaip tiksliai nustatytos mašinos, nėštumas vystosi laiminguose santykiuose, o kūdikis vis tiek turi vienokį ar kitokį sutrikimą. Būna, vėžiu suserga žmonės, nenuskriaudę musės. Būna – nė pati mirtis neima šimtamečio brudo, visą amžių ramybės neduodančio nei vaikams, nei giminėms, nei kaimynams – nei žmonėms, nei gyvuliams. Būna, nuo ginekologinių problemų laiko atsipūsti neranda moterys, visą gyvenimą pragyvenusios su vienu vyru, būna – nuotykių mėgėjos visą gyvenimą sveikos ir laimingos mylisi su tuo, su kuo užsinori. Tai – ne dievas ir ne karma. Ne visatos būdas kažką pasakyti.
Apie ligas reikia ne rašyti pasakas ir varyti siaubą, o jas gydyti. Užsiimti diagnostika. Mūsų sveikatos sistema mums leidžia nemažai svarbių tyrimų atlikti iš valstybės kišenės. Kartą per trejus metus moterys virš dvidešimt penkerių gali nemokamai tikrintis dėl gimdos kaklelio vėžio. Mano ginekologas patarė tyrimą atlikti kasmet, ką ir darau, tačiau gerokai per daug tokių valstybės finansuojamų galimybių lieka nepanaudotų. Tokia pati situacija su po penkiasdešimties valstybės finansuojamu storosios žarnos tyrimu, tyrimu dėl krūties vėžio, kuris kas du metus po penkiasdešimties yra nemokamas, panašaus amžiaus gaunamu finansavimu išsitirti dėl širdies ir kraujagyslių ligų kartą metuose. Programų daug – bet pavyzdžiui pastarąja, anot statistikos, pasinaudoja tik 40 procentų lietuvių, amžiumi pretenduojančių į tokį tyrimą. Širdies ir kraujagyslių ligos – viena dažniausių mirties priežasčių Lietuvoje, o tirtis žmonės neina. Geriau sako, kad dievulis nubaudė.
Arba gėdijasi. Gėdijasi nusirengti prieš gydytoją, gėdijasi, kaip tyrimo metu atrodys, gėdijasi išvaizdos, kvapų, pačios ligos fakto, gėdijasi, kad atrodys pažeidžiami, gėdijasi paprašyti pagalbos. Tai man ko gero liūdniausia – kad žmonės giliai viduje taip save niekina, laiko tokiais menkais, kad net nesijaučia verti oriai atsisėsti prieš gydytoją. Kad jaučiasi dar menkesni, jei jų liga tampa laikinai ar net visam matoma plika akimi. Bet liga nėra nei gėda, nei nuosprendis, nei bausmė, tai – viena iš gyvenimo realybių. Su dalimi jų gali gyventi, net jei jų buvimą jauti, dalį jų gali įveikti, o nuo dalies, žinoma, gali ir numirti. Bet mirsime vis tiek visi. Taigi, niekuo ta liga neišskirtinė ir nebaisesnė už visus kitus gyvenimo iššūkius, jei nesistengi jos mistifikuoti ar sumenkinti paties savęs.
