Kadangi pranešimas spaudai buvo spausdinamas naujienų portaluose, lietuviai tiesiog siuto ir sproginėjo iš pykčio. Kaip jau ne – nuotraukos atspindėjo liūdnus veidus, liūdnas linksmybes, liūdnus pastatus. Žmonės bandė ginčytis – kad buvo ne taip, kodėl tai išvis reikia rodyti, o kodėl nerodo gražių dalykų.
Mano manymu, pyko tie, kurių savivertė – tai balionėlis, pilnas oro. Durk adata – ir nebėra. Na, tie kaimo šokiai juk tiksliai taip ir atrodė. Ėjo ten treninguoti kaimo jaunikiai agresyviais veidais, tie patys kaimo bernai eidavo muštis su gretimo kaimo princais, už kampo jaunimas liurlino bambalinį alų, na, o purvinos sienos ir vienodos aktų salių grindys irgi jokia naujiena. Buvo laikas, kai Lietuvos provincija atrodė tiksliai taip. Ir, deja, net ir dabar to atspindžių galima sutikti. Nėra ko pykti, kad taip parodė. Nepykite ant veidrodžio.
Ispanų kilmės amerikietės Jeanine Cummins knygą „Amerikos purvas“ į Italiją užsisakiau dėl knygos temos. Man patinka, kai grožinė literatūra remiasi į kažkokią realią istoriją ar realią problemą. Šiuo atveju tai buvo Meksikos ir jos kaimynių politinės sistemos bei gaujų, narkotikų kartelių problema, o taip pat – emigrantų, norinčių kirsti Jungtinių Valstijų sieną, reiškinys. Apie knygą buvau girdėjusi – vienas kitas skandalas jos neaplenkė. O be to, įvertinimas Goodreads siekia 4,3 žvaigždutės. Visa eilė priežasčių skaityti.
Kodėl pradėjau pasakoti apie teisybe pasipiktinusius lietuvius? Nes man pasirodė, kad tai turi bendrumų su dėl šios knygos virusiomis aistromis. Taigi, dėl ko virė aistros: kadangi apie problemą parašė baltoji amerikietė, tai jau buvo pakankama priežastis isterikai. Gerai pagalvojus, gal net vienintelė pakankamai svarbi, nes baltuosius visada neprošal gerai paspardyti – juk galima. Visas skandalas skilo į kelias atšakas. Vieni sakė, kad nerealistiškai pavaizduota: ne tokie žmonės keliauja ant traukinių stogų su vaikais, ne tiek pinigų banke turi, ne toks jų išsilavinimas ir autorė apskritai ne taip nupasakojo tą siaubą. Turėjo nupasakoti kitaip. Kitiems atrodė, kad apie problemą gerai galėtų parašyti tik tos kilmės žmogus, o baltasis iš principo tiesiog negali apie tai rašyti – ir neteisybė, kad knyga sulaukė tokio pasisekimo, nes jei būtų parašęs, pavyzdžiui, meksikietis, tai ji nebūtų tapusi tokia populiari. Trečioji atšaka buvo piktinimasis, kodėl knygoje atvaizduojama, kad Meksikoje ir šalyse, iš kurių žmonės keliauja per Meksiką į JAV, viskas taip blogai, o štai JAV fiksuojama kaip nekvestionuotinas gėris.
Kaip supratote, trečioji atšaka man surezonavo su rauda dėl diskotekų: ne taip rodote, ne viskas taip blogai, ar manote, kad kitur problemų nėra. Vai vai.
Iš tiesų nesu mačiusi absurdiškesnio skandalo, apimančio šitiek politkorektinių nesąmonių. Tai taip infantilu.
Pati knyga yra lengvu ir plaukiančiu stiliumi parašytas poros ar trejeto vakarų skaitinys, kuris maloniai įtraukia, jei pasiryžti nekreipti dėmesio į kelias banalybes. Na, pavyzdžiui, kad geraširdė ir išsilavinusi knygyno savininkė susipažįsta su narkotikų kartelio vadeiva nežinodama, kas jis toks. Ir net sužinojusi blevyzgoja, kad gal iš tiesų nėra jis toks jau blogas – juk knygas skaito, eilėraščius rašo. Iškart norisi rėkti, kad nu ir nesąmonė. Kita vertus, Lietuvoje pasitaiko, kad moteris gauna į dantis, o tada sako, kad vyras, kai nesimuša, auksinis žmogus yra. Tai ar tikrai nesąmonė? Gyvenime dar ne tokių nesąmonių pasitaiko, kaip grožinėje literatūroje.
Manęs nesupykdė, kad šioji bėglė – išsilavinusi ir turi kiek daugiau pinigų nei kai kurie kiti bėgantys žmonės. Kai jūs rašysite, galėsite parašyti apie didžiausią Meksikos ubagą, kuris bėga. Bet iš tiesų pabėgti iš šalies nori skirtingi žmonės. Skirtingų padėčių, skirtingo išsilavinimo. Ir bėga jie dėl skirtingų priežasčių, net jei jų pamatas vienas: savoje šalyje nesaugu. Knygos herojus iš tiesų gali būti toks, kokį jį sugalvojo autorius – jis neprivalo būti toks, kaip pasaulis įsivaizduoja vidutinį bėglį. Neprivalo būti ir toks, koks iš tikrųjų yra vidutinis bėglys. Juolab, kad be pagrindinių herojų knygoje aprašomi net keli absoliučiai skirtingi bėglių tipai. Tame tarpe ir didžiausi vargšai, be išsilavinimo, šeimų, tik su svajone gyventi.
Kas šiek tiek nuvilia – tai baigiamasis autorės žodis, kur ji pasirodo gerokai naivi. Na, iš tų žmonių, kurie siūlo visiems draugauti – ir tada viskas visiems bus gerai. Taip tiesiai nepasako, bet jaučiasi siūloma mintis Amerikai tiesiog įsileisti visus norinčius joje prisiglausti. Plačiai atverti sienas. Svajonių pasaulyje, žinoma, būtų gerai. Bet bet. Viskas sudėtinga. Ir jei baigus romaną mano nuotaikos buvo gana geros – tai po baigiamojo žodžio truputį suprastėjo. Vis dėlto, pagal jį stengiuosi knygos nevertinti – nes to baisaus naivumo knygoje lyg ir nesijuto.
4 žvaigždutės iš 5. Knyga įtraukia, o po to įklimpau į dokumentikas apie keliones ant bestijų – traukinių vagonų – stogų.
