Vienok daug žmonių pyktis nenori. Atvykę į giminės susitikimą, aplankę tėvus, senelius ar brolius jie norėtų maloniai praleisti laiką, skaniai pavalgyti, gardžiai pasijuokti, turiningai pasikalbėti, o ne aiškinti tetai Birutei, vėliau mintyse pelnytai vadinamai b..., kad jei dar kartą paklaus, kada vaikai ar vestuvės, ji pradės tetutės klausinėti, kada pagaliau jos laidotuvės, ir atsikirtinėti, jog vestuvių nenori, nes matė josios ir dėdės Romo nenusisekusią traumą, ir nuo šito išsivystė baisi trauma bei baimė vestuvėms.
Nenorėdami konflikto žmonės absurdiškai bando rasti atsakymus, kaip mandagiai ir maloniai kalbėtis su stabdžių pedalo neturinčiais emociniais smurtautojais. Jei analogišką klausimą pritaikytume fiziniam smurtui, jis skambėtų taip: mano vyras mane muša – kai jis man kumščiu taip trenkia į veidą, kad išsiklibina dantys, kaip man su juo maloniai ir jo nesuerzinant bendrauti? Kaip nekelti didesnio konflikto ir nesakyti, kad jis blogai elgiasi? Na, kažkas juk turi būti protingesnis ir nesipykti.
Matote, tai ir problema. Absoliučiai sveikas ir sveikintinas dalykas – konfliktas – nurašomas kaip durnių reikalas. O protingas – jis turi patylėti. Pakentėti, užgniaužti, nutylėti. Bet taip mus mokė todėl, kad kažkam tai buvo siaubingai patogu. O iš tikrųjų yra kiek kitaip.
Konfliktas yra sveikas ir normalus todėl, nes gina mūsų ribas. Ko gero dauguma žmonių yra pastebėję, kad smurtautojai – nesvarbu, smurtaujantys fiziškai ar emociškai – aukas renkasi kažkaip pasąmoningai jausdami, ką bus galima skriausti, o ko ne. Mušeikos mačo paprastai į poras susiranda užguitas severiūtes, pažeidžiamas ir neturinčias, į ką atsiremti, narcisistai darbdaviai į darbo pozicijas visada atsirenka kažką, ką galės menkinti, stumdyti ir siuntinėti atnešti kavos – kažką, kas dar labai jaunas, o gal turi desperatišką darbo poreikį. Tokie smurtautojai greta savęs paprastai nepastato aršiai savo ribas ginančių žmonių, nes jų nepastumdysi, o be to, su tokiais dar ir konkuruoti reikės, nes jie prieš tave galvos nenulenks ir netūptels, kad tu pasirodytum aukštesnis.
Žinoma, kad labai patogu mokyti žmones būti protingesniais, patylėti ir nusileisti. Tada smurtautojas gali netrukdomas bujoti, slėpdamasis už to, kad jis gal vyresnis – jau tokia ta mūsų močiutė, nebepasikeis, o gal viršesnis – viršininkas yra viršininkas, prieš jį vis tiek reikia patylėti, o gal nelaimingesnis – tu žinai, Akvilė visada tokia buvo, jai depresija, be to, su vyru nesutaria, su vaiku nesusitvarko, bet vis tiek ji draugė, kas, kad išsilieja ant tavęs, na, nusileisk tu jai.
Tačiau klausdami, kaip piktai nereaguoti į nejautrų, nemalonų elgesį, kaip gražiai atsakyti, kaip nesukelti didesnio konflikto, kaip išlaviruoti, jūs klausiate, kaip jautriai, gražiai, maloniai elgtis su žmonėmis, kurie visiškai nesistengia taip elgtis su jumis. Kai spjaudosi į kairę ir dešinę, jie visiškai nesistengia jūsų neaptaškyti. Jie jums į čiužinį kaišioja adatas ir pribarsto akmenų, o jūs jiems norite kedenti patalus ir paklausti, ar patogu, ar nieko netrūksta. Kodėl jums labiau rūpi, kaip jausis žmogus, kuriam nerūpi, kaip jaučiatės jūs, negu jūsų pačių savijauta?
Pasakysiu labai atvirai. Išskyrus internetinius komentatorius, apie kurių egzistavimą nežinojau iki tol, o po to labai greitai ir vėl užmiršau, manęs nėra klausinėję, kada vaikai, patikindami, kad laikrodukas tiksi. Nėra klausinėję, kada vestuvės. Kodėl toks darbas, o ne kitoks. Manęs nėra stumdęs darbdavys. Keletą kartų ribas yra išbandę artimieji, aktyviai brukdami man nepriimtiną vakaro leidimo būdą, ir keletą kartų yra šlykščiai išsiliejusi draugė. Bet dabar tos ribos yra taip griežtai užbrėžtos, kad tai nebepasikartos, o jei pasikartotų, tie žmonės nebeturės galimybės prieiti prie manęs arčiau nei bet kuris svetimas.
Kai kas tai vadina prastu charakteriu – žmonės įsižeidžia, kai neleidi lipti sau ant galvos ir tada tokiam reiškiniui išgalvoja skambiausių pavadinimų. Tačiau aš esu jautri, atjaučianti, lojali, neskaičiuojanti, netaupanti, priimanti, išklausanti, viską metanti dėl tų žmonių, kurie supranta, kad ropštis ant galvos yra nemandagu, asocialu bei nepriimtina. Tų, kurie galvoja, kaip aš jaučiuosi, ir kuriems svarbu, kaip aš jaučiuosi. Todėl manau, kad su mano charakteriu viskas tvarkoje – tiesiog patogu į kito namus įrioglinti tešlinais batais ir susikrauti kojas ant sofos bei sakyti, kad tu pats kaltas, kad kažkas nepatinka.
Brėžti ribas ir jas ginti nėra malonu ar patogu. Tai iš tikrųjų sudegina kai kuriuos tiltus, bet sudegina tik tuos, kurie vienaip ar kitaip jau nebuvo tinkami vaikščioti – stovėjo tik iš papratimo, tačiau naudojami nebuvo. Tačiau brėžti ribas ir jas ginti yra svarbu, jei norite gerai jaustis. Jei nenorite, kad kiti primetinėtų jums savo gyvenimo būdą, pasirinkimus, pomėgius, elgesio modelius, baimes. Jei norite gyventi savo gyvenimą ir nebūti stumdomas, tai yra gyvybiškai svarbu. Nutylėti, žinoma, yra lengviau, tačiau tai neveda prie geros savijautos ir savo norų bei jausmų gerbimo. Nutylėjimo kelias veda visai priešinga kryptimi.
Kaip gražiai atsakyti žmogui, kuris komentuoja jūsų svorio pokyčius? Kaip gražiai atsakyti žmogui, kuris klausia, kada pagaliau atsivesi porą? Kaip gražiai atsakyti žmogui, kuris kritikuoja jūsų pirkinį? Kaip gražiai atsakyti žmogui, kuris menkina jūsų darbą? Kaip gražiai atsakyti žmogui, kuris suirzęs vis liejasi ant jūsų? Kaip gražiai atsakyti žmogui, kuris pila paplavas apie jums brangų žmogų? Kaip gražiai atsakyti žmogui, kuris apie jus nešioja gandus?
Apskritai atsakyti yra du būdai. Jie remiasi į tai, ko jums norisi. Jei jums norisi, kad žmogus ir toliau elgtųsi tiksliai taip, kaip elgiasi, o gal net savo elgesiui pridėtų daugiau apsukų, tada iš tiesų galite atsakyti gražiai. Nusišypsoti, pakikenti, nuryti, pajuokauti, apsimesti, kad jūsų visai nežeidžia, neerzina, neskaudina. Tačiau jei vis dėlto norėtumėte, kad tas elgesys liautųsi, nėra kito būdo, kaip pasakyti „stop“. Tokiu garsumu ir tokia raiška, kokie bus pakankami tam, kad žmogus iš tiesų sustotų. Kai kada atsakymas turės būti netgi agresyvus. Kai kada reikės pasakyti užsičiaupti. Kai kada reikės paaiškinti, kad jūsų pašnekovas elgiasi asocialiai ir nepriimtinai. Kad tokio tono nekentėsite ir nepakęsite. Kai kada reikės nutraukti bendravimą. Su lengvesniais atvejais užteks švelnesnio tono ir bendravimas galės tęstis. Tačiau visus juos vienija viena dedamoji – tai ne diskusija. Tai aiškus ribos užbrėžimas.
Pagalvokite, ką bijote prarasti. Draugus, su kuriais negalite pasidžiaugti brangesniu pirkiniu, nes šiuos užgrauš ir užvaldys pavydas? Artimuosius, kurių skambučiai jau ilgus metus išprovokuoja nerimą? Giminės susitikimus, iš kurių grįžtate nelaimingas, ir besijaučiantis bergždžias bei negražus?
Būkite protingesnis. Tik ne taip, kaip mokė. Būkite protingesnis ir apginkite savo ribas, kad galėtumėte savo gyvenime jaustis patogiai.
