Lengvai pasišaipome iš tų, kurie geriausią butelį ar saldainių dėžę taupo svečiams. Tai, ko gero, daugiausiai vyriausioji karta. Jie gali taupyti ant savęs iki komiško lygio: kai daiktas tiesiog sutrūnija ir į dulkes pavirsta, nes buvo per geras, per naujas naudoti, kai produktas progos ir svečio belaukdamas pelėsiu apsineša, nes buvo per skanus, per brangus imti ir pačiam valgyti. Tai – ne kas kita, kaip savęs laikymas nevertu ir nesvarbiu, savęs sumenkinimas iki aguonos grūdo. Bet jei įkištume nosį į tų žmonių istoriją, suprastume, kad tai – ištisa karta sulaužytų žmonių, kažkada jėga ištemptų iš savo namų, suvarytų į pergrūstus vagonus ir išvežtų į šaltį. Gamtinių reikalų varytų į vieną lauką. Tiems žmonėms sakė – žodžiu ar veiksmais – kad jie yra menkiau svarbūs už gyvulį. Juos laikė mažiau nei gyvuliais. Išgyvensi tai išgyvensi. Ne – tavo problema, mums gaila nebus. Galvoju, kad nė nežinau, ar mūsų tauta gerai suvokia Sibiro traumos mastą. Žmonės linkę atsiminti atimtus namus, bet retai į tai pažvelgia kaip į visišką asmenybės perlaužimą, orumo sutrypimą, traumą, persiduodančią iš kartos į kartą.
Ne tik tremtis, bet ir Sovietų sąjunga. Tai – psichologinei būklei labai nedėkinga sistema. Dalis jūsų atsimena, kokie geri, gražūs ir trokštami buvo net visokie menkniekiai iš užsienio. Kaip žmonės džiaugėsi net pačia paprasčiausia kramtomąja guma. Galima į tai žiūrėti kaip į paprasčiausią nepriteklių ir skurdą, bet yra ir kita pusė: tai nuolatinis suvokimas, kad priklausai prastesnei pusei. Ir nori ar ne, tai įsismelkia į žmogaus vidų kaip suvokimas, kad ir pats esi prastesnis.
Ne veltui paminėjau „iš kartos į kartą“. Tai buvo kadais, tačiau būtų naivu įsivaizduoti, kad žmonės, gyvenę tokioje baisioje traumoje, galėjo auginti vaikus ir to neperduoti, arba kad toji trauma ėmė ir išgaravo. Ypač, kai ištisa karta ilgą laiką neturėjo priėjimo prie psichoterapeutų, o net ir dabar didesnė jos dalis nė už ką pas juos nesilankytų. Suprantu juos – dar kartą sąmoningai išgyventi viską, ką reikėjo patirti, o tai ir švelnumo iš tėvų stoka, ir lupimas diržu, vytelėmis, kam mažiau pasisekė – grandinėmis, girtuoklystės, seksualinės prievartos glaistymas ir normalizavimas, finansinis stygius, politinė santvarka, yra labai baisu. Tai gąsdina. Juk leisti sau išgyventi tai sąmoningai – skausmingai – reikštų pripažinti, kad esi jautrus, pažeidžiamas ir gali būti silpnas. Aišku, kad patogiau pasakyti, jog psichoterapija – nesąmonė, nei leistis į tą ilgą ir skaudžią kelionę.
Visa tai susidėjo į didžiulę pasąmoningą nemeilę sau – laikymą save prastu ir prastesniu – kuri dažnai pasireiškia savo poreikių nuvertinimu. Ir jei dėl fiziškai apčiuopiamų dalykų mums pavyko pasistūmėti – žmonės jau masiškai nebetaupo išeiginių indų, skanesnių gėrimų ar įmantresnių produktų – tai apie emocinius ar tiesiog sudėtingiau apčiuopiamus poreikius dar stovime duobėje.
Bet net ir su tuo materialiuoju apčiuopiamu gėriu ne viskas taip paprasta. Dažnas žmogus, išaugęs iš to baisaus visuotinio skurdo, kurį mums dovanojo Sovietų sąjunga ir visos kitos istorinės vingrybės, tapo ekstremaliu materialistu. Sakyčiau – tai karta, kuriems šiuo metu 45-65 metai. Žmonės, labai gerai pamenantys Lietuvos nepriklausomybės kelionę. Jie, žinoma, gal net į kumščius leistųsi, nes visiškai nesutiktų su mano mintimi. Tačiau tuoj paaiškinsiu, kodėl taip sakau.
Atėję iš visuotinio vargo ir dažnai neblogai prasimušę, jie vis dar kažkam taupo – niekas jų taip negąsdina, kaip likti be pinigų. Jie siekia kažkokios butaforinės užtikrintos ir amžinosios gerovės, bijo gyventi šiandiena ir tiesiog visu sunkiu vidumi remiasi į pasakymą nesidžiaugti, nesijuokti, nes rytoj gali tekti gailiai verkti. Juos neproporcingai išmuša iš vėžių, kai kažkas kainuoja brangiau nei jie įsivaizdavo, ir jie tam kažkam išsileidžia. Pavyzdžiui, restoranui atostogų metu. Jiems permuša saugiklius, kai kokioje nors Romos aikštėje už gėrimus jie sumoka pora eurų daugiau nei kitur – todėl šitų patirčių jie vengia kaip antivakseriai skiepų. Bet jei išvengti nepavyksta – jie gali nervintis nors ir visą likusį kelionės laiką. Grįžus pasakoti giminėms, kokia tai apgavystė. Jiems skauda, klaikiai skauda ir pinigų tema jų niekada nepalieka. Jei jie aukoja – o tarp tų žmonių yra tikrai dosnių ir kitus gelbstinčių – pagalbą jie paprastai suvokia pinigais. Jie gali elgetai nupirkti valgyti, paaukoti šeimai, kurios namas sudegė, apmokėti brolio dukros mokslus. Bet retas gali suprasti, ko trūko jų pačių vaikui, sočiam ir apsirengusiam, materialiai aprūpintam, kai tai buvo rūpestis, švelnumas, priėmimas ir besąlygiška meilė. Jie savo vaikui gali nupirkti butą. Bet jiems nebūtinai išeina ištarti „myliu“.
Ar dabar aiškiau, kodėl vadinu juos materialistais? Nes rūpestį jie matuoja fiziniu aprūpinimu. Nes sėkmę jie matuoja atlyginimu. Nes atlyginimą jie matuoja nekilnojamojo turto įsigijimu. Pinigai ir ta neturėjimo trauma kiekvieną dieną kvėpuoja jiems į nugaras ir šnabžda į ausį.
Anądien viena skaitytoja užvedė diskusiją apie tai, kad užaugusi tokioje materialinėmis vertybėmis grįstoje šeimoje, ji sau mielai leidžia įsigyti visokius fizinius daiktus, tačiau niekaip negali prisiversti sau leisti patirtis ir nesijausti kalta. Atsakiau, kad tai ko gero susiję būtent su menka saviverte. Prastu pasąmoningu galvojimu apie save. Jautimusi nevertu. Pakartosiu: dažniausiai būtent pasąmoningu, nes dauguma mūsų traumų nusėda būtent ten – ir šnypščia būtent iš mūsų vidaus gilumų.
Jei nusipirkti striukę, puodų rinkinį, automobilį ar butą galime, tai išleisti ilgai taupytą sumą įstabiam restoranui, įspūdingam viešbučiui ar tolimai kelionei vis dar sunku. Žinote, kodėl? Nes daiktus gali parodyti. Gali duoti panaudoti kitiems. Gali juos vadinti pirmosios būtinybės. Su automobiliu galėsi pavežti ir tėtį, ir draugą. Puodų rinkinys pasitarnaus gaminant visai šeimai. O štai restoranas – jis tik apie tave. Šiek tiek kompensuojame šitą tuštybę nufotografuodami lėkštes ir įkeldami nuotraukas į socialinius tinklus – taip nors parodome kitiems: buvau. O štai jei net ir to nepadarai, viskas dar labiau keblėja. Tai ką – viskas tik dėl savęs? Tu nuėjai, tu pajutai skonį, tu turi tos patirties atsiminimą. Kažkaip nepadoru. Neleistina.
Taip yra todėl, nes nesijaučiame savo gyvenimo ašimi. Nesijaučiame nei svarbiais, nei juo labiau svarbiausiais. Kai būtent taip ir turėtų būti: turėtume būti svarbiausi. Mūsų norai, troškimai ir poreikiai mums turėtų būti svarbiausi. Mes turėtume klausytis savęs ir girdėti, ko mums norisi: na ir kas, kad mokate nusilakuoti nagus, jei norisi atsisėsti į specialisto kėdę, atsipalaiduoti ir pasijusti karaliumi ar karaliene, toks noras nėra tuštybė. Tuštybė – bandyti gyventi pagal kitų norus ir lūkesčius. Nes kiti visada tikėsis, kad būsite tyliai, niekam netrukdysite ir būsite patogūs. Štai taip gyventi yra tikroji tuštybė – tikrų tikriausias laiko švaistymas. O savo norų sekimas – tai prasminga.
Tačiau „aš noriu“ (arba „nenoriu“) šiandien vis dar neatrodo pakankama priežastimi. Mes vis žiūrime, kaip reikia. Kaip būtų teisinga pagal visuomenės stereotipus. Kitų noras mums įsakymas. O savo – tik kvaila užgaida.
