Ar galėjo Edita Mildažytė paklausti Beatos Tiškevič, kiek kartų ši mylisi ir kodėl skuta kojas? Žinoma, galėjo. Ar galėjo bare sutiktas vyras pasiūlyti moteriai pasimylėti? Žinoma, galėjo. Ar galėjo tas pats vyras tame pačiame bare sutiktą tą pačią moterį išprievartauti? Ne, negalėjo.
Tonas ir kontekstas šiuo atveju yra viskas. Jei laidos vedėja iš tiesų būtų norėjusi sužinoti atsakymus, ji būtų atsisakiusi savo tono, nepagarbaus svečio tujinimo, kai šis kreipiasi „jūs“, kreivos šypsenėlės, bandymo sumenkinti pašnekovę, viską suvedant į prastą šeimą bei traumatines patirtis, ir nuolatinio prieštaravimo. Laidos vedėja būtų nuoširdžiai pasidalinusi kažkokia savo paslaptimi ar problema, ją neraminančiu įvykiu – ir paklaususi Beatos, ką ši mano. Paklaustų, gal ji galėtų papasakoti, kaip jai yra vienu ar kitu klausimu – nes jei papasakotų, paaiškintų vedėja, tai sukurtų vertę tų klausimų paklausti bijantiems žiūrovams. Atitinkamas tonas tiesiog sukurtų jaukų ir intymų pašnekovo bei interviuotojo pašnekesį. Į tokį klausimą, žinoma, svečias irgi neprivalėtų atsakyti, tačiau tokiu atveju jokio skandalo nebūtų įvykę.
Pavyzdys iš mano gyvenimo. Kartą po ilgų įkalbinėjimų ir pažadų sutikau filmuotis vienoje seniausių ir populiariausių gyvenimo būdo laidų. Kodėl ilgai teko įkalbinėti? Nes man jose nuobodu. Tie patys banalūs, nuobodūs, negudrūs klausimai, tie patys kampai. Kartais galvoju, kad net mano šunys kažką novatoriškesnio ir gudresnio sugalvotų. Bet laidos redaktorė įtikino, kad tikrai bus pasiruošta ir kalbėsimės apie tai, kas man įdomu. Buvau naivi ir patikėjau. Pirmasis klausimas buvo nuobodybių ir banalybių viršūnė, susikaupiau suteikti antrąjį šansą. Antrasis klausimas skambėjo taip: „Ką Andrius mėgsta valgyti?“ Atsistojau, atsisveikinau ir išėjau namo, pasakiusi, kad nesutinku dalyvauti šitoje nesąmonėje – nes jie yra nepasiruošę ir gaišta mano laiką.
Ar aš pasikėlusi? Ne, aš branginu save ir savo laiką. Ir jums rekomenduoju.
Bet tęskime pavyzdį. Visai neseniai mane į savo laidą pasikvietė puiki kūrėja Rimantė Kulvinskytė. Mes visą laiką kalbėjomės apie tai, kas man iš tiesų įdomu – ir jaučiausi taip, kad norėčiau dabar pat čiupti Rimantę už rankos ir vestis skanių pietų, kad galėtume pratęsti pokalbį. Tąkart ji manęs nė vienu žodžiu nepaklausė apie mano santykius. Ir tai buvo ko gero vienintelis kartas, kai apie juos kalbėjau intymiai, atvirai ir absoliučiai savanoriškai.
Matote – vienu atveju nesutikau net atsakyti, ką mano partneris mėgsta valgyti, o kitu – pasakojimams apie savo puikųjį žmogų skyriau solidžią laidos dalį. Nes vienu atveju tai buvo nepagarba man, o kitu – intymus dviejų moterų pašnekesys.
Ir jei tik Edita Mildažytė būtų norėjusi sukurti intymų pašnekesį, ji būtų jį sukūrusi. Tai – talentinga, daug patirties turinti vedėja. Galima sakyti – ikoniška vedėja, būtų naivu tikėtis, kad žmogus, ilgus metus kūręs legenda tapusią laidą, kuri ryškiausiu markeriu įrašyta į Lietuvos televizijos istoriją, stokotų interviuotojo profesinių žinių. Tai neįmanoma. Šiuo atveju laidos vedėja nenorėjo atsakymų – ir nenorėjo domėtis savo pašnekove.
Vienintelis klausimas man čia neatsakytas – kam Editai reikėjo kviesti Beatą. Aš pati turiu taisyklę – jei negaliu pagarbiai išklausyti pašnekovo ir nesugebėsiu skirti jėgų jį atskleisti, aš su juo nesišneku. Man ausys ir akys pūliuoja matant laidas, kuriose vedėjai prisikviečia politinių marginalų ir visai jų nesiklauso, tik rėkia ant jų ir kaltina. Bet mano taisyklė tokia – net jei tavo pašnekovas yra politinė šiukšlė, šlykščių machinacijų kūrėjas, vagis ar net žmogžudys – jei kvietiesi jį į savo laidą ar kitokį interviu, privalai rasti kantrybės likučius ir klausytis, klausimus uždavinėti pagarbiai ir leisti žmogui atsakyti į klausimus, o ne komunikacinės apgaulės būdu jį stumti į atsakymus, kuriuos pats nori išgirsti reitingų vardan. Kodėl? Nes tas žmogus, vis dėlto, tau skyrė savo laiką ir ateidamas parodė tau kažkokią žmogišką pagarbą. Tai – panašiai kaip sveikintis. Nesisveikina tik asocialai.
Ir vis dėlto savo tekstu visai nenoriu mėtyti akmenų į Editą Mildažytę. Jų jau buvo mesta pakankamai. Man pačiai įdomiau tai nagrinėti kaip reiškinį – o ypač net ne iš vedėjos, bet iš žiūrovų pusės.
Liūdna ir nemalonu, bet socialiniuose tinkluose mačiau užtektinai džiaugimosi šia žydrųjų ekranų drake. Pamenu mačiusi tokių kliedesių, kaip „pamokė piemenę“, „žurnalistas ir turi provokuoti, šiais laikais jau niekam nieko nebegalima pasakyti“, „vibratorių pardavėją įžeidė klausimas apie seksą“.
Pradėkime nuo to, kad „piemenei“, „mergaitei“ yra daugiau nei trisdešimt metų. Ji nei piemenė, nei mergaitė, o brandi moteris. Tačiau būtent šis pasirinktas būdas sumenkinti labai gerai atspindi visuomenės pūlinį: tradiciją nepriimti moters rimtai. Kai ji jauna, nepaisant to, kad pati save išlaiko, moka atlyginimus kitiems, yra sukūrusi dėmesio susilaukusių projektų, išleidusi knygą, suvaidinusi krūvoje spektaklių – ji piemenė. Taigi, dar neverta rimtai priimti. Kai moteris vyresnė – tai ji nupezusi senė. Ji jau nebeverta pagarbos, traukinys nuvažiavo, laikrodukas nutiksėjo, menopauzė smegenis suskystino. Visuomenė vietoje to, kad gerbtų moterį nuo jos gimimo – nuo mažos mergaitės – iki mirties, renkasi jai iškelti nerealistinius standartus ir ją menkinti nuo „dar nepakankamai gera“ iki „jau nepakankamai gera“.
Žurnalistas turi ne provokuoti, o atskleisti pašnekovą. Provokacija yra manipuliacija ir ji gali patikti tik menko intelekto žiūrovui, kuris gudriau nesuvokia. Yra televizinių laidų, kur nuolat mušasi. Girti sklaidosi, rėkia vienas ant kito, kitaip sakant – provokuoja. Žinote, kas šių laidų auditorija? Ko gero numanote. Ji arba asociali, arba kažkur gyvenime labai atstumta ir nelaiminga – todėl jaučiasi nors kiek geriau matydama, kaip spardomas kitas. Išsilavinusi publika nori ir geba priimti aukštesnio lygio komunikacinius būdus.
Net jei kalbinama būtų porno aktorė – ji neprivalėtų atsakinėti į klausimus apie seksą. Tai tas pats, kas sakyti, kad tą pačią porno aktorę arba prostitutę galima išprievartauti. Neva jos profesija „prašosi“. Bet sekdami šia logika mes galime prieiti ir prie to, kad viešai nusimauti kelnes, atsakyti į klausimus apie savo lytinį gyvenimą ar net būti išprievartauta privalo kiekviena moteris, kuri turi vibratorių arba gal tiesiog mylisi su savo vyru.
Visi tie komentarai yra tiek toksiški savo esme, kad man net nejauku apie juos kalbėti. Tačiau tai yra tipiniai emocinių smurtautojų argumentai. Pažįstu vyrą, kuris savo dukrai, vėliau vos nemirusiai dėl valgymo sutrikimų, kasdien kartodavo, kiek ši daug valgo, ir kas kurį laiką atnešdavo svarstykles, agresyviai įtikinėdamas pasisverti ir parodyti – nes „įrodyk, kad nebijai“. Vėliau, pabandytas sugėdinti dėl tokio elgesio nusimuilino su „tau jau visai nieko negalima pasakyti“. Matote, emocinis smurtautojas geriau neteks ryšio su savo vaiku, geriau praras jį amžiams nei pripažins, kad tai buvo smurtas. Jis rinksis tęsti savo elgesio šabloną, įtikinėdamas, kad tai kiti čia jautrūs.
Tik, matote, būtent jautrumas yra pati gražiausia savybė. Jautrumas sau, jautrumas kitiems. Mus per šimtmečius įtikino, kad jautrumas – tai ištižimas, kone invalidumas. Kai iš tiesų tai – rūpinimasis savimi ir kitais.
Todėl ir sakau, kad joks emociškai intelektualus žmogus šiuo atveju nepalaikys tokio interviuotojos tono. Tai nenubraukia Editos Mildažytės patirties, gerų darbų, tai nereiškia, kad ji, kaip kita pusė taip pat šlykščiai tyčiojosi, „nieko nesuprantanti tetutė“. Tačiau manau, kad įvykis puikiai atskleidžia, kokias žaizdas turi pagaliau imti gydytis mūsų visuomenė ir tuo pačiu – kad net ir geriausiems yra kur tobulėti, mokytis bei keistis. O jei kažką įžeidžia mintis, kad jam galėtų reikėti tobulėti – na, tai jau rimta problema. Problema, kai pradedi save laikyti dievu ir neliečiamuoju.
