Bet kur tu su tokia galybe knygų tarabanysiesi? Jei būčiau bandžiusi sutalpinti visas perskaitytas knygas į mašiną, būtų tekę kažką iš jos iškraustyti. Drabužių prireiks. Šuns arba abiejų šunų irgi nepaliksi. Alyvuogių aliejaus, dėl kurio trenkėmės į kitą salos galą kažkaip gaila. Na, o perskaitytos knygos puikiausiai gali gyventi naują gyvenimą kitose rankose.
Iš tiesų nesu linkusi knygų atidavinėti ir net skolinti ar jomis keistis. Jei duodu jums savo knygą – žinokite, kad esate man artimiausias iš artimiausių. O šiaip turiu dvi priežastis: visų pirma, turėti solidžią namų biblioteką man yra prabanga. Mano namai yra gana asketiški ir daiktų juose nedaug. Ne tik nedaug, bet stabiliai kartą metuose juose pasidarau kapitalinį daiktų bei drabužių atrinkimą atidavimui arba išmetimui. Tačiau knygos – jos yra kitas reikalas. Neįsivaizduoju tokios situacijos, kai mano namuose neatsirastų vietos dar vienai knygai. Na, o visų antra, manau esant reikalinga palaikyti leidybos verslą, kad ir kokie netikėtai netaurūs yra jo užkulisiai. Manau, kad bibliotekos ir knygų mainai skirti tiems, kas iš tiesų turi ypač ribotą biudžetą, o jei gali sau leisti pirkti – perki. Na, nebent ieškai kažkokio sunkiai įsigyjamo, reto leidinio. Panašiai kaip su labdaringo maisto valgyklomis: labai šaunu, jei tas, kuriam tai apčiuopiamai svarbu, gali užpildyti skrandį nemokama sriuba, bet turėdamas solidų kiekį maisto šaldytuve nesinaudok kito geru.
Galite nesutikti. Manęs tai neerzina ir neskaudina. Tik negalvokite, kad turite teisę bandyti keisti mano nuomonę.
Taigi, visai rimtą knygų krūvą šįkart atidaviau į Palermo lietuvių rankas ir tuo labai džiaugiuosi. Dauguma tų knygų iš tiesų buvo labai geros – o toli nuo gimtosios šalies kai kam tikrai malonu į rankas paimti skaitinį lietuvių kalba. Tiesa, šiais laikais iš Lietuvos užsisakyti knygų į Italiją užima juokingai trumpą laiką – atkeliauti neužima nė savaitės, nepasirinkus net express pristatymo, bet vis dėlto laikysiu tai sėkme: vietos lietuviai turės šiek tiek skaitinių, o aš – daugiau vietos mašinoje.
Pasakoju ne šiaip. Knygą, apie kurią tuoj išgirsite, rijau turbo greičiu. Ne, ne tokiu, kad kentėtų kokybė, bet žinojau, kad ateinančią dieną viena lietuvė atvyks pasiimti knygų ir man pasirodė, kad būtų šaunu, jei spėčiau greitai perskaityti dar vieną bei papildyti dovanų krūvą.
Australų autorės Sally Hepworth knygą „Anyta“ man dovanų atsiuntė leidykla. Jei dažnai tokiu atveju iš leidyklos siūlomo sąrašo tai, kas labiausiai domina, išsirenku pati, šią gavau be savo pačios įsikišimo. Noriu pasakyti, kad kai knyga atsidūrė mano rankose, apie ją neturėjau jokio išankstinio nusistatymo ir nė menkiausios idėjos, kas tai per knyga. Tik vėliau pasitikrinau – neblogas įvertinimas Goodreads platformoje – 3,99 žvaigždutės, vos per plauką nuo 4. Aprašymas kažkodėl kėlė nuojautą, jog skaitinys nebus sudėtingas. Kaip tik tai, ko tuo metu norėjau: kristi į patalus ir maloniai suryti kažką lengvo, bet ne buko.
Knygoje yra psichologinė linija: motiniškos šilumos išsiilgusi jauna moteris nuteka į šeimą, kurioje jos anyta pasirodo visai ne tokia, kokios ji tikėjosi. Šalta, karjeristė, laikanti atstumą. Yra ir detektyvinė linija: Anyta randama mirusi, kaip įtariama – nužudyta. Vis dėlto, sakyčiau, kad psichologinė dalis šioje knygoje stipresnė – kad pagrindinė veikėja nenužudė anytos – ko gero aišku ir arkliui. Aišku nuo pirmųjų puslapių. Todėl nesijusiu nedora išdavike jums tai atskleidusi. O štai psichologinių lūžių ten daug daugiau: obsesinis noras turėti vaikų, kai negali jų turėti, griūvantys santykiai, kai kito žmogaus fiksacija į jo norus tarsi ištrina visa kita, vaikystės traumos, kurios suformuoja sunkų ir traumuojantį santykį su savo vaikais ir dar daug kitų kampų.
Knyga buvo malonus skaitinys. Nieko ypatingai gudraus, bet nutekėjo kaip pirmas gurkšnis vandens ištroškus. Vienintelis erzinantis dalykas buvo tai, kas ko gero jau nė nebestebina: Lietuvoje labai mažai gerų vertėjų iš anglų kalbos. Tai yra keista, turint galvoje, kad ko gero šalyje šiuo metu daugiau žmonių šneka šia kalba nei nešneka. O tuo pačiu ir nekeista, nes mokėti vadovėlinę kalbą ar tiesiog susišnekėti yra viena, o pajusti kalbą, kaip kultūros ir kasdienybės spalvą – jau visai kita. Ko gero mano mintis truputį iš fantazijos pasaulio, tačiau nuoširdžiai norėčiau, kad vertėjai prieš imdamiesi darbo bent kelis metus pagyventų šalyje, kurios autorių knygas vers. Žinoma, kad galėtų sau leisti tokią prabangą, profesija turėtų tapti prestižine, o kai taip nėra, turime ką turime. Bet štai vertėjai, pavyzdžiui, iš rusų kalbos daug geriau supranta kultūrinius dalykus. Tai nėra keista, žinant mūsų šalies kontekstą. Norėtųsi to paties ir su anglų kalbos vertimais. Tik patikslinsiu – nebuvo nieko baisaus, tik kartais suerzinantis jausmas, jog vertėja – akademikė, o ne praktikė.
Paminėsiu ir tai, kad mane visada nudžiugina, kai veiksmas vyksta Australijoje. Net tada, kai pačių šalies kontekstų ne tiek ir daug. Vis tiek surankioju tuos kultūrinius trupinius.
4 žvaigždutės iš 5. Knyga – atostogos. Ar jos bus po palme, ar kur nors spa centre, o gal tiesiog grįžus po darbo savoje lovoje – tai vis tiek bus poilsio knyga. Neskaudės galvos, eisis kaip per sviestą – kartais tokių knygų labai reikia.
