Vis dėlto, ne už kalnų esant vienerių metų kassavaitinių apžvalgų rašymo jubiliejui, išaušo diena, kai neturėdama įsipareigojimo rašyti, būčiau ėmus ir neskaičius. Gal tas tarpušventis taip išvedė iš rikiuotės, gal kokį vidinį saugiklį išmušė, bet visą savaitę, aiškiai žinodama, jog pirmadieniui turiu parengti apžvalgą, neskaičiau. Pasidėjau knygą prie lovos ir, matyt, tikėjausi, kad pati į galvą sugaruos.

Prancūzų autoriaus Philippe Claudel knygą „Brodekas“ išsirinkau nustebinta ypač gerų lietuviškos auditorijos įvertinimų Goodreads platformoje. Man regis, taip būna retai. Dažniau pasaulis džiaugiasi, o mes kritikuojame. Šiuo atveju vidutinio lietuvių skaitytojo nuomonė aiškiai sutapo su visuotiniu pasigėrėjimu knyga: 4,1 iš 5 ir begalė liaupsių. Negaliu paaiškinti, bet nuo tada, kai ją nunešiau prie kasos, kad galėčiau susimokėti, mane kamavo nuojauta, kad man gali nepatikti. Gal nes priminė tos pačios lentynos, labai panašaus viršelio knygą, kuri taip pat buvo išgirta, iščiūčiuota, sukėlusi masines dejones ir aimanas, o man buvo tokia nepaskaitoma, kad daviau jai 1 žvaigždutę, o aš tai darau itin retai.

Šioje knygoje yra viskas, kas turėtų spustelti mygtuką. Aliuzija į Holokaustą ir žydų tragediją – yra. Tiesa, tai neapibrėžta. Viskas vyksta išgalvotoje šalyje, išgalvotuose karuose ir išgalvotose koncentracijos stovyklose. Bet daug smegenų sukrapštyti nereikia, kad suprastum, kokia žmonijos istorija slypi už tų žodžių. Žmogžudystė – yra. Išprievartavimas – yra. Didžiausias žmogaus pažeminimas – yra. Draugo išdavystė – yra. Atimti namai – yra. Kur dursi pirštu – ten yra. Skaitai ir jauti, kad visi reikalingi laukeliai užpildyti.

Tačiau manęs tie žavesio kerai kažkodėl nesupančiojo. Atrodė, kad knyga slenka per lėtai – ir būna, kad knyga slenka lėtai, bet labai maloniai, o šiuo atveju – lėtai ir šiek tiek erzinančiai. Autorius demonstruoja kalbos vingrybes, kurios iš vienos pusės tikrai įspūdingos, iš kitos – kažkokios įnoringos ir pretenzingos. Gerai jau, pripažinsiu – prancūziškas pretenzingumas man apskritai yra vienas atgrasiausių dalykų įvairiose meno formose. Dažniausiai jis pasireiškia prancūziškame kine, kurio tiesiog neįmanoma žiūrėti, literatūroje – daug rečiau. Ir negali pasakyti, kad čia jis ėmė ir sugadino visą knygą, bet jis buvo juntamas.

Knygą perskaičiau per dieną – skaičiau net vaikščiodama, nes jei pasakiau „kiekvieną savaitę“, vadinasi, kiekvieną savaitę. Bet būčiau norėjusi, kad knyga būtų to šiek tiek labiau verta. 4 žvaigždutės iš 5 – tai tiesiog gera knyga, tačiau ne nepamirštama.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)