Niekada nebuvau pernelyg didelė Naujųjų šventėja. Nuo pat vaikystės mūsų namuose tai nebuvo didelė šventė. O ir užaugusi gal kartą pabandžiau gerai per naujus pabaliavoti – nepatiko, daugiau nespaudžiu savęs daryti tai, kas ne man. Tiesa, mėgstu simbolius. Mėgstu senuosius palydėti ten, kur man gera. Dažniausiai kelionėse. Geriausias būdas praleisti naujametę naktį man – būti lėktuve. Tada ir šventimo spaudimas dingsta, o šventinė nuotaika pati lyg užsakyta ateina. Mėgstu pirmąją metų dieną praleisti maloniai. Gal geras restoranas, gal nedidelė draugų kompanija, gal tiesiog geras maistas namie. Simboliai svarbu – žmogus, gyvenantis be simbolių, pamiršta vieną labai svarbų dalyką – simboliai kuria stebuklus. Tam tikra prasme mes patys esame stebukladariai. Kiek įprasminame savo dienas, tiek jos ir prasmingos. Jei slapstaisi nuo visų švenčių – įprastų ir savo paties susikurtų – nebepatiri stebuklo. Skamba liūdnai.

Taigi, simboliškai, šiandien norisi parašyti ką nors gero, ne blogo. Ironiška, kad skaitytojus paprastai tai siutina daug labiau nei rašytojo įniršis, nusivylimas ir pabumbėjimas. Vidutinis skaitytojas daug labiau susinervina ne išvadintas runkeliu, o išgirdęs, kad gerai Lietuvoje mes gyvename. Bet, žinote, šiemet išmokau palikti žmones savo problemas išsišluoti patiems. Jus erzina mintis, kad kažkam Lietuvoje patogu ir puiku gyventi? Pasiimkite veidrodį ir galvokite kodėl. Atsakymas jumyse. Arba jūsyse, kaip liaudis sako.

Turiu tokią savo vaikystės nuotrauką: stoviu prie kriauklės – gal trejų, ketverių. Aplink matosi iškabinti nutriušę, nubrizgę seni rankšluosčiai. Fone – baisios senovinės žydros plytelės. Ir visur lenda kokie nors atspurę kampai. Tai mano pirmieji namai, pirmus kelis metus juose gyvenau. Bendrabutis. Tai buvo baisus bendrabutis, bet ne baisesnis nei kiti – nusilupę dažai, nykuma, pilkuma. Tik žinau, kad anuomet to kažkaip nepastebėjau, juolab, kad dauguma šeimų gyveno dar prasčiau nei mes. Atrodo, jau nėra kur blogiau – bet ne, yra. Kiemo vaikai dažnai manęs tai šio, tai ano zyzdavo, duok, pasidalink, parodyk. Iš kur tu, vaikas, suprasi, kad gyveni prastai, jei pilvas pilnas, o visi kiti gyvena taip pat arba blogiau. Milijonierė širdyje – kad ir lūšnynų realybėje.

Prisiminkime tuos pirmuosius nepriklausomybės metus. Mokyklos – šaltos ir baisios. Šimtus kartų perdažomi suolai, už kurių užkišus ranką visada rasi gumą. Tualetai, į kuriuos visi vengdavo eiti. Mažo dar dar, o didelio – tik pačiu skubiausiu atveju, prieš tai keliskart pabandžius pakentėti. Smirdinčios skylės, nežinomos bedugnės.

Pusė Lietuvos dabar nuėjusi į to meto parduotuves nebežinotų, ką gaminti. Ne tik todėl, kad jokių avokadų, krevečių ir tortilijų ten nerasi. Net ir esantys produktai su keliomis išimtimis būdavo nykūs. Jei vynas – tai tiesiog baltas ir tiesiog raudonas. Be to, kas turėjo pinigų vynui. Jei sūris – tai tiesiog sūris. Ne bri, ne parmezanas, ne mocarela, ne čederis, ne gorgoncola, o tiesiog sūris. Na, geriausiu atveju baltas, kaimiškas, ir fermentinis. Prie visko tinkantis kečupas, daktariška dešra ir plastmasiniai pomidorai bei agurkai. Taip, žinau – kas turėjo daržą, kas turėjo ūkį ir kas pažinojo gerą ūkininką – galėjo šiek tiek mandriau. Vidutinis lietuvis neturėjo ir nepažinojo – labai gerai atsimenu savo draugų šaldytuvus ir virtuves, galite meluoti į valias. Net ir to meto turtuoliai šiais laikais atrodytų gana varganai. O vakarų kontekste atrodė ir tada.

Esu tikra, kad jei tuometiniam sau būtume parodę mūsų šiandienos namus, nebūtume patikėję ta prabanga, kurią turime. Suprantu, kad dalis jūsų, sukurdami vertės už kelis šimtus, norite gyventi mažų mažiausiai kaip Bilas Geitsas. Kažkodėl jaučiatės verti. Kai Šimonytė pasisakė apie nedidelius ministrų atlyginimus, sušoko tauta kumščiais grūmoti, kiek jie gauna, maždaug – kai gausi tiek, kiek mes, tada kalbėk. Pasilygino rūbinių budėtojai ir skambučių centro darbuotojai (ne, nesakau, kad šitie darbai blogi ar, juolab, gėdingi) su ministrais, vienas atsakingiausių pareigų šalyje einančiais žmonėmis. Na, su šios rūšies kosmonautais aš diskusijos nevedu.

Bet grįžkime prie temos. Tas gyvenimas, kuriuo dažnas skundžiasi, anuometiniams mes garantuotai būtų prabanga. Net tie, kurie šiais laikais vargsta, anuomet būtų vargę gerokai sunkiau. Šioje šalyje grietinėlė ir vidutinis gyventojas ilsėtis važiuoja į tuos pačius šalies kurortus, į tuos pačius spa. Gerai – gal pirmieji tai tiesiog sau leidžia dažniau, gal jie pasiima sau geresnius kambarius, bet tai nekeičia fakto.

Kiek žmonių Lietuvoje gali įsigyti džinsus nepagalvoję? Anuomet, tame bendrabučio kambarėlyje, tai būdavo metų ar bent jau sezono pirkinys. Jau gerokai vėliau – mobilusis telefonas buvo kruopščiai suplanuotas pirkinys. Tam, kad pirktume naują, senasis turėjo sugesti. Šiandien Lietuvoje prie naujausio ir brangiausio telefono rikiuojasi eilė. Tikra – o ne butaforinė. Žmonės jau užsisakę ir laukia, kada atveš, nes viską išpirko. Mano tėtis kadaise iki pamėlynavimo arė, kad nusipirktume naują sofą. Aš, keisdama baldus, atidaviau sofą, spintą, spintelę ir sofą studentams, nes nejaugi imsi pardavinėti – jei naudos, džiaugsis, lai ima.

Pykite į valias, bet seniesiems sau mes esame milijonieriai, gražiausių filmų herojai, gyvenimo pabučiuotieji ir išrinktieji. Kažkas keliauja kartą per metus, kažkas penkiolika, kažkas perka batus už keliasdešimt eurų, kažkas – už kelis šimtus, bet tai ne skurdas mus graužia, o nepaliaujamas lyginimasis. O šioje kovoje niekada nelaimėsi. Senieji mes nepatikėtų, kad galime sugalvoti, kuo skųstis.

O mes imame ir skundžiamės. „Valdžia, noriu būti turtingas, duok man pinigų“, „valdžia, noriu gerai ilsėtis, duok man atostogų“ – ištiesiame delnus ir laukiame geresnio gyvenimo. Dalykas tas, kad dabar, kai šalis taip puikiai įsivažiavusi, mažiausiai, ko mums reikia – tai prašinėti kitų. Ne, šiandien mes patys galime būti pagalba. Kol patys nepasirūpinsite sergančiu kaimynu, vietinio parko švara, savos gatvės saugumu, kol artimiesiems nebūsite griežti dėl greičio viršijimo ar vairavimo išgėrus, kol nesustabdysite nemaloniai su personalu besielgiančio kliento – tol bergždžia kažko tikėtis iš valdžios. Seimas gali išleisti įstatymą. O kaip jį pritaikysite gyvenime, kokius elgesio standartus nustatysite, priklauso tik nuo jūsų. Priminsiu, kad nepamenu laikų, kai Lietuvoje buvo galima vairuoti girtam. Bet girtų vairuotojų iki šiol pasitaiko kone kasdien. Įstatymas yra. Ir jis geras. Negali kaltinti ministrų ir Seimo, kad smirdi, kai patys apsikakojame savo kieme.

Žinote, ką man tai primena? Palei mano namus eina gražūs, ilgi laiptai, tinkami sėdėjimui. Ten viskas švaru, gražu. Bet šalia yra seni, baisūs bendrabučiai. Aplink juos – šiukšlina. Nuo alaus butelių iki maisto atliekų, saulėgrąžų lukštų ir visokio kito brudo. Viena senolė iš tų butų ateina ant tų mūsų laiptų, prisėda ir maitina balandžius. Trupina batoną, kai kada saulėgrąžas mėto. Primėto maisto, po to atskrenda balandžiai, pridergia. Per penkias minutes gaunasi solidus šiukšlynas. Aš jos klausiu kartą: „Bet kodėl jūs čia ateinate, o ne savo kieme tai darote?“ O ji man sako: „Tai čia gražiau.“ Matote, jums gali duoti bet ką. Nors ir prabangiausius rūmus. Jei elgsitės kaip kiaulė, tai netrukus rūmai taps kiaulių migiu. Pirma ne prašyti reikia, o savo elgesiui aukštesnius standartus kelti. Tada, greičiausiai, nebeliks ir ko prašyti, nes visą gerbūvį būsite susikūrę patys.

Pridėsiu, kad tai, ką kalbu, negalioja žmonėms, kuriems iš tiesų reikia pagalbos. Neįgalius vaikus auginančioms mamoms. Patiems neįgaliesiems. Visada žiupsnį švelnumo reikia parodyti seniems žmonėms, kuriems kai kas per sunku. Vienišiems tėvams. Vaikams iš jais pasirūpinti negebančių šeimų. Taip – tikėčiausi, kad valdžia čia kreiptų savo dėmesį vis daugiau ir daugiau.

Gražių ateinančių metų, laimingos šalies gyventojai. Na, o kitą savaitę savo tekstais ir vėl kam nors tarkuosiu užpakalį.