Matote, dauguma karybos specialistų sako, kad naivu tikėtis, jog šiuolaikinis karas atrodys taip, kaip karai atrodė prieš šimtą ar pusšimtį metų. Ir aš, nors specialistė nesu, visiškai jiems pritariu kas galėtų galvoti, kad XXI amžiui įsibėgėjus kas nors pirmiausiai puls tiesiog paikai šaudyti? Yra daug subtilesnių būdų. Pavyzdžiui, hibridinis karas. Ir tai tik vienas mažas variantas iš šimto kitų.

Vienaip ar kitaip, kai karo istorijos nusėda į knygas, tai būna įspūdingos, galingos, paveikios istorijos. Natūralu stipriausia kūryba visada gimsta iš sukrėtimų ir traumų tiesiogiai ar netiesiogiai. Kartais galvoju, kad tas, kas kūrė žmogų, ne šiaip jam davė kančią, traumas, skausmą. Tai ne neteisybė, o tyriausias kūrybos šaltinis, reikalingas tiek ją kurti, tiek suprasti. Nesupraskite, kad šlovinu arba teisinu karą arba skausmą esu gryniausia hedonistė. Bet dažnai sakoma, kad žmonės, kuriems psichoterapijos pagalba pavyksta visiškai užlopyti žaizdas, o tokių retas, kurti nebegali.

Vietnamiečių kilmės amerikiečio Viet Thanh Nguyen knygą „Šalininkas” pirmiausiai išsirinkau pagal viršelį. Ant jo surašyta tiek visokiausių premijų ir laimėjimų, kad net ir skeptiškai į dalį jų žiūrinčiam žmogui negali nepalikti visai jokio įspūdžio. Goodreads platformoje knyga įvertinta 3,9 žvaigždutėmis ir tai nestebina – jei knygos būna labai rezonansinės, su didžiuliu dėmesiu jos sulaukia ir labai daug bei labai skirtingų įvertinimų. Čia suveikia ir skirtingi skoniai, skirtingos vertybės, ir sunki populiarumo dalia: būna, kad prie gana intelektualaus kūrinio užklysta pigių romanų skaitytojas, kuris tiesiog negali pakelti knygos svorio, todėl duoda jai prastą įvertinimą. Visaip būna.

Knygoje aprašoma dalis Vietnamo karo, sudariusio visą karų grandinę. Pagrindinis veikėjas – maišytų rasių, o ir asmenybe dualus bei tapatybės nerandantis jaunas vyras, dirbantis dviems pusėms: ir proamerikietiškai Pietų Vietnamo policijai, ir karinei komunistų organizacijai, Pietų Vietnamo nacionalinio išsivadavimo frontui, vietkongiečiams. Veikėjas – pastarųjų šnipas, tačiau jo dualumas ko gero ir yra knygos pagrindas. Skaitant atrodo, kad jis – niekieno ir visų pusėje.

Tai iš tiesų sunki knyga. Skaičiau ją gal pusantros savaitės ir kartais atrodė, kad tik prasikasu vietoje. Ji slenka lėtai, puslapiai įsikimba tave ir kamuoja. Bet man patinka, kai knyga suima tave į rankas ir prilėtina tavo tempą. Toli gražu ne visos knygos tai sugeba.

Jei reiktų rasti vieną apibūdinimą, apie ką ši knyga yra, ko gero sakyčiau, kad apie beribį karo baisumą. Apie tai, kad karas neturi nei taurumo, nei pliusų, nei gerosios, teisingosios pusės. Karas visus išpurvina vienodai, nesvarbu, kas pradėjo, kas žiauresnis, kas neteisus. Galima sakyti, kad karo metu žmonės šoka į srutų duobę – ir viena pusė, ir kita. Ir smirdi po to vienodai.

Nesu naivi paišytoja kreidutėmis. Kartais karai neišvengiami, tai ko gero įrašyta mūsų koduose ir kažkodėl kartais kitaip pasaulis nesisuka. Atrodytų – teorijoje turėtų suktis, turėtume susikalbėti kitaip, bet nesisuka. Nesusikalbam. Tačiau tai karo nesutaurina ir nepateisina. Karas yra baisus. Taip ir toje knygoje – ar amerikiečiai buvo geri? Gal tik kultūriškai kitokie, gal jų pasaulio vizija man artimesnė, bet pačiame kare jie buvo baisūs ir žiaurūs, kaip bet kurie kariaujantys. Taip pat ir vietnongiečiai – neturiu jokios šilumos komunizmui, o taip pat ir kultūriniai skirtumai kare varo siaubą, bet jie taip pat tebuvo žiaurūs, kaip bet kuri kariaujanti pusė bet kuriame kare.

Tai buvo sunki ir nemaloni knyga. Joje nebuvo nieko gero apie žmones, tik lindo visos žmonijos kirmėlės ir taip be pabaigos. Ko gero todėl šitas skaitinys ir buvo labai stiprus. Ir emociškai, ir žinių pasikrovimo kontekste.

5 žvaigžudtės iš 5, rekomenduoju, kai norėsis kažko visai neromantiško.