„Labiau už viską mylim“, – plaukus nuo galvos raunasi vaikų auginimo specialistai, besispecializuojantys anoniminių komentarų rašyme – jie dalį dienos pašvenčia nemokamai aiškindami, kaip kiti blogai vaikus augina: per ilgai žindo, per trumpai žindo, per dažnai palieka, pernelyg prisirišę, per daug vaikui perka, vaikas turi per mažai. Na, patys matote, kiek jėgų šie žmonės atiduoda tauriam tikslui – štai, koks meilės patvirtinimas. „Vaikai – gyvenimo prasmė ir tikslas, gyvenimo šviesa“, – kalba pasaulis.

Tik, sakykite, kodėl man kartais atrodo, jog aš, viešai ne kartą apšaukta nekenčianti vaikų, nes sąmoningai renkuosi jų neturėti, myliu juos labiau nei dažnas komentatorius, vaikus vadinantis stebuklėliais?

Pasaulis vaikus myli tol, kol reikia, kad kažkas vandens stiklinę senatvėje paduotų, t.y. iš savanaudiškos vienišumo baimės, arba kol po šita meile gali paslėpti agresyvų norą paaiškinti kitiems, kaip gyventi, taip tarsi patvirtinant savo pasirinkimų teisingumą. Tų pačių žmonių meilė kažkur akimirksniu išgaruoja, kai kalba pasisuka apie vienišą mamą arba tėtį su vaikais – tada meilė staigiai pavirsta pasišlykštėjimu benkartais, kaip jie patys nesibodi tuos vaikus pavadinti, ir vaikas tampa trukdžiu. Meilė kaip smėlis pabyra ir tada, kai dėl vaiko reikia stengtis. Na, pavyzdžiui, gydyti savo psichologines traumas, kurios iššaukia vaikų mušimą, rėkimą ant jų ir kitą emocinį bei fizinį išsiliejimą. Žodžiu, kur prasideda realūs veiksmai, ten meilė tik lengvas dūmelis – čia jis yr, čia jo nėr: hasta la vista.

Tie patys žmonės, besiplakdami į krūtinę apie visą apimančią meilę, geriausiai moka iškoneveikti žindančią mamą, su nesuvaidintu ir atviru pasišlykštėjimu žerdami komentarus apie tešmenis, spenius ir sulygindami viešą žindymą su viešu kakojimu. Tie patys žmonės klasėje atsiradus problematiškam vaikui negailestingai reikalauja kraujo: „Išmesti.“ Ne padėti, ne ieškoti, kas to vaiko širdutėje sulaužyta ir sudraskyta, ne suteikti socialinę ir psichologinę pagalbą jo šeimai – ne, išmesti. „Varyk iš čia, tu keli mums problemas.“ O kur dar kaimynai, dėl kūdikio verkimo kviečiantys policiją – ne, ne tam, kad išsiaiškintų, ar vaiko niekas neskriaudžia, bet nes ramybę drumsčia. Taip, tai tie patys žmonės, kurie labai myli vaikus.

Vis dėlto, atskira ir ko gero baisiausia kategorija man yra tie, kurie nurašo vienišus tėčius bei mamas, kaip antrarūšę, o gal ir penktarūšę porą, demonstratyviai kišdamiesi pirštus gerklėn, kalbai pasisukus apie tų žmonių vaikus. „Nusileisk ant žemės, nuleisk standartus, turi vaikų – normalus į tave jau nežiūrės.“ Tai buvo realus komentaras, kurį savo pačios nelaimei perskaičiau apie vieną žinomą vienišą mamą. Nesupraskite manęs klaidingai – nemanau, kad kiekvienas privalo norėti auginti vaiką, kuris nukrenta taip pusiau iš dangaus. Kai kam tai bus per didelė atsakomybė. Kai kas bijos suklysti. Kai kas bijos, kad kitas vaiko tėtis ar mama kišis į santykius ir kaišios pagalius į ratus. Taip kai kada būna ir nereikia apsimesti esant priešingai. Esminis neatitikimas tarp mušimosi į krūtinę ir realybės yra tas, kad čia vaikas – stebuklėlis, o čia – gyvenimo trukdis, numušantis tavo vertę, pažeminantis tave visuomenės akivaizdoje. Visuomenė į tave žiūri iš aukšto – na, kas tavęs norės. Kam čia reikia tavęs tokio, su bagažu, su kraičiu reikės – ką, nėra normalių variantų. Prisidarei, dabar būk tyliai. „Prisidarei“ – dabar jau nebe „kada vaikučiai“, o toks šlykštus pliaukštelėjimas smirdinčiu skuduru.

Visa laimė, kad esu mačiusi begalę istorijų apie iš tikrųjų mylinčius vyrus ir moteris, partnerio vaikus priėmusius kaip mylimo žmogaus dalį – taigi, irgi mylimą. Kitaip galvočiau, kad šitas pasaulis nebeturi vilčių ir yra tik pūvanti, gangrenuojanti galūnė, nemokanti mylėti, priimti ir neturinti lašo gerumo. Mano dvi geras drauges su meile užaugino ne jų biologiniai tėčiai, nes tikrieji pabėgo, mano mamą užaugino ne jos biologinis tėtis, nes tikrasis mirė labai anksti, tris mano bičiulės vaikus augina ne biologinis tėtis, nes pastarasis nusprendė, kad ne jam tokia atsakomybė. Galiu vardinti ir vardinti. Tai man teikia vilties, kad ne visi žmonės yra tokie supuvę – ir ne visi šitaip nekenčia dar neturėjusių laiko gyvenime padaryti kažką blogo vaikų.

Aš vaikų stebuklėliais nevadinu. Vaikus vadinu nenusakomai dideliu įsipareigojimu mylėti tą mažą žmogų besąlygiškai ir dėl jo tapti geriausia savo versija, kuri tam vaikui bus užuovėja ir saugumas, o ne skausmas ir baimė. Vadinu tai esminiu gyvenimo pokyčiu, kai tavo paties traumos, nuotaikos, nesėkmės nebėra joks pateisinimas tavo elgesiui ir pasirinkimams, nes kai atsakai tik už save patį, gali tik į save ir žiūrėti, dėl šito nesi blogas – tu negali pakenkti tam, kas neegzistuoja. O kai tampi atsakingas už kito gyvenimą – tai jau visai naujas žaidimas.

Nevadinu vaikų vienintele gyvenimo prasme – bet niekada nesu pasišaipiusi iš žindančios mamos. Apskritai raginu joms suteikti kuo daugiau erdvės ir supratingumo, kad jos jaustųsi kuo labiau priimtos ir nebijotų išeiti pravėdinti galvą su kartais labai garsiai rėkiančiais, visai ne ramunėlėmis kakojančiais ir vidury gatvės valgyti užsinorinčiais vaikais. Niekada nesu nei vieno pikto žodžio pasakiusi kaimynams, kai du metus už sienos girdėjau verkiantį kūdikį, kuriam pūtė pilvą, augo dantys ir vyko visi tie vaikiški reikalai. Niekada vienišo tėvo nelaikyčiau antrarūšiu – antrarūšiu laikyčiau tą, kuris padarė ir nesirūpina. Ir niekada kaip šiukšlės nenumesčiau problematiško vaiko, mokykloje keliančio rūpesčius, prieš tai nepadariusi visko, ką suteikia šių laikų galimybės.

Tai sakykite, kas labiau myli vaikus – jūs ar aš, mieli komentarų riteriai? Nė nežinau, kaip dalis jūsų rytoj sės prie Kūčių stalo, ir ta pačia burna, kuri kalba šitas šlykštybes, mauros plotkelę, vaidindami didžius krikščionius.