Metams baigiantis kruopščiai jums atrinkau labiausiai šiemet įsiminusius skaitinius. Taip jau išėjo, kad pirmąsias tris vietas iš tikrųjų padalinau pačioms pačiausioms. O knygos po trečiosios vietos – jos man yra maždaug lygiavertės.

Paminėsiu, kad knygų dešimtuke – nebūtinai šiemet išleistos knygos. Tai skaitiniai, kurie į mano rankas pateko šiemet. Vieni iš jų – nauji ir švieži, o kiti – jau matę ne vieną leidimą.

1. Jeffrey Refiger „Išgiję

Knygos

Pradėkime nuo to, kad knygos autorius – psichiatras, ligoninės vadovas, Harvardo dėstytojas. Man tai paminėti labai svarbu, nes pati knygos tema yra kontroversija. Stebuklingi išgijimai – išgijimai, kurių neturėjo įvykti, ir kurių mokslas negalėjo paaiškinti. Todėl pasirinko nustumti į šoną ir apsimesti, kad šie neegzistuoja. Jūs žinote – netikiu būrėjomis, horoskopais ir kitais šurumburum. Šiuo klausimu esu ciniška, įtari ir griežta. Todėl šiai knygai į mano rankas pakliuvus per klaidą net galvojau jos neskaityti. Ir perskaičiau tik todėl, kad esant svečioje šalyje gauti knygų lietuvių kalba nors nėra neįmanoma, bet tai nepasidaro taip greitai. Ironiška, kad šis skaitinys tapo labiausiai mane įkvėpusia knyga šiemet, o gal net ir gyvenime: įkvėpusia sąmoningiau klausytis savęs, sąmoningiau daryti pasirinkimus ir gyventi pilnomis saujomis tikro džiaugsmo. Tačiau ne banaliai, ne su praplautų smegenų užsidegimu, o ramiai, aiškiai, turint mokslinį pagrindą po kojomis. Rašydama jos apžvalgą sakiau, kad knygą siūlysiu kiekvienam savo draugui ir artimam žmogui. Ir siūliau. Ir siūlau.

2. Guillermo Arriaga „Laukinis“

Knygos

Šią knygą perskaičiau kiek anksčiau nei pradėjau rašyti apžvalgas. Ir nuo minutės, kai užverčiau paskutinį puslapį, manęs nepaliko mintis, kad šiai knygai šiemet jau nebeprilygs niekas. Ta mintis mane atsekė iki pat šiandienos. Gyvendama Nidoje buvau mirtinai išbaigusi savo knygų atsargas. Tad slinkdavau į vietinę parduotuvę ir ieškodavau kažko, kas būtų ir mano skonio, ir dar neskaityta. Reikia pripažinti, kad gerų knygų ten buvo. Tik daugumą jau seniai buvau surijusi. Taigi, laikui bėgant tie apsilankymai darėsi vis beviltiškesni. Pakrapštydavau vieną krūvą, kitą – ir jau, regis, nieko neberasdavau. Šią ištraukiau iš krūvos, kurioje nieko nebesitikėjau rasti, gilumos. Pamenu – paskaičiau aprašymą, patikrinau Goodreads įvertinimą – ir mane nustebino solidžios 4,4 žvaigždutės. Taip su retomis išimtimis vertinami šedevrai. Na, natūralu, nes tai ir yra šedevras. Scenaristo ir režisieriaus parašyta knyga būtent tuo ir unikali: ji savyje sutalpina tai, ką į knygą sugebėtų sudėti tik profesionalus kino pasaulio žmogus. Tai knyga ir filmas viename, skaitant vaizdiniai tokie ryškūs, veiksmas negaišta nė sekundės. Neverksminga – tačiau emociškai ypatingai stipri bei sunki knyga. Stipriausia šiemet perskaityta grožinės literatūros knyga. O dar aš ypač vertinu, kai knygos mane supažindina su skirtingomis kultūromis iki pat šaknų – ir pažinti Meksiką buvo nauja patirtis.

3. Andrè Aciman „Vadink mane savo vardu

Knygos

Dėl šios knygos buvau netgi kažkuo apkaltinta. Kuo tiksliai – negaliu pasakyti, bet knyga – ne šių metų leidimo, taigi, kažkoks vyras įtarinėjo, kaip galėjau jos nežinoti iki jai pakliuvus į mano rankas kaip leidyklos dovanai. Pasirodo, pagal knygą pastatytas filmas, nominuotas begalei apdovanojimų. Ir vėliau, perskaičiusi pirmą ir antrą knygos dalis, aš pažiūrėjau ir minėtąjį filmą. Kuris, beje, buvo skystas ir nevertas dėmesio – taigi, dabar tam žmogui galiu labai aiškiai atsakyti, kaip galėjau šių kūrinių nežinoti: negaliu pakęsti tokio kino ir juo nesidomiu. Tačiau knyga – ji buvo kitas pasaulis. Autoriaus užrašyta su unikaliu gebėjimu perteikti būtent jausmą. Ir mano supratimu filmas būtent todėl ir buvo (man) nesėkmingas: nes kaip tu gali parodyti jausmą. Gal gali – bet tada reikia labai didelio talento, didesnio už žmogų. Ir rašytojas jį turėjo. Ta knyga mane apsvaigino savo grožiu. Ir perskaičiusi ją paskelbiau gražiausia šiemet skaityta knyga.

4. Andrè Aciman „Surask mane

Knygos

Tai antroji prieš tai aprašytos knygos dalis. Kaip ir dauguma sėkmingų kūrinių tęsinių, sulaukusi daug skirtingų nuomonių – blogų gal net daugiau. Suprantama – kai kažkokia istorija įsišaknija žmonių galvose, autorius jos nebegali kontroliuoti. Istorija gyvena savo gyvenimą ir jis priklauso tik nuo tų, kieno galvose tas gyvenimas verda. Taigi, kad ir kaip Andrè Aciman būtų pratęsęs pirmąją dalį, ko gero kontroversiškų vertinimų nuo to nebūtų sumažėję. Tačiau man knyga labai patiko. Jaučiausi dėkinga už kiekvieną žodį – gal tai pirmosios knygos įtakos pasekmė, na, kad taip patiko, jog kaip narkomanė prašiau nors dar vieno žodžio. Antrojoje knygos dalyje autoriaus talentas kalbėti jausmais niekur nedingo. Taip – objektyviai istorija gal ne tokia didžiulė, bet knygoje išlieka viena esminė tema: meilė, didesnė už bet ką pasaulyje.

5. Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas

Sprendžiant iš to, kiek šios knygos mačiau internetuose, tai galėtų būti populiariausia metų knyga. Ir tokio įvertinimo ji būtų visiškai nusipelniusi. Knygos tema aiškiai parodo, kad kūrinys tiesiog neturi šansų nebūti emociškai nepaliečiantis. Prievartavimai, savęs žalojimas, tiksliai nupasakotas jausmas, kai negali, nors labai norėtum, padėti savo artimam žmogui. Psichinė liga, trauma, kuri, deja, nugali norą gyventi. Drąsą gyventi. Tai knyga apie žmogų, kurį dauguma mūsų pažįstame: tą, kuris tiek daug galėtų, bet jis pasirenka uždaryti duris, langus, užtraukti žaliuzes ir pasislėpti. Jis užsidaro į vidinį kalėjimą. Ir nors lengviau nuo to nepasidaro, kūrinys padeda šiek tiek labiau suprasti, kodėl taip vyksta. Tai didžiulė knyga – ir puslapių skaičiumi, ir turiniu.

6. Lars Saabye Christensen „Įbrolis

Knygos

Jau minėjau, kad kino pasaulio talentai knygas rašo kitaip. Mano manymu – geriau. Taip ir su šia knyga: tu skaitai ir matai. Mes vis dar emocinių pančių stabdomi apie šeimą esame linkę atsiliepti tik gerai. Net kai gerai nėra – o vien tik gerai apskritai būna retai. Ši knyga atskleidžia kitą, labai realų kampą: šeima kaip prakeiksmas. Kaip skausmas. Kaip nenutraukiamas ryšys, besąlygiška meilė, kuri atneša ne tik gera, bet ir drasko širdį. Knyga pilna skandinaviško niūrumo – ir labiausiai man ją norėtųsi įvardyti psichologiniu romanu, kurį nuostabiai papildo ir istorinė linija. Nežinau, kaip jūs – bet kartais savaitėmis galiu įnikti į sunkias, širdį plėšiančias knygas. Šioji – kaip tik tokia.

Knygos

Žmonės, kurie mane pažįsta nors šiek tiek geriau, žino, kad Šiaurės Korėjos tema – vienas iš mano arkliukų. Ne – nenorėčiau ten nuvykti. Nė už ką, net už didelius pinigus. Bet tuo metu, kai mes sprendžiame moderniąsias problemas, Šiaurės Korėjoje dauguma žmonių operuojami be nuskausminimo, gyvulys ten vertinamas labiau už žmogaus gyvybę (nes maistas), o gaisro ar kitos nelaimės metu neišgelbėjus šalies diktatoriaus paveikslo gresia mirties bausmė. Man atrodo sveika tai žinoti – ypač, kai atsiranda žmonių, savo noru vykstančių papildyti žudiko Kim Jong Uno kišenės. Jie mat atostogauti važiuoja į kitų žmonių kančią. Pastaroji knyga apie Kim Jong Uno tėvo Kim Čen Iro valdymo laikotarpį. Mane sužavėjo, kad nors buvo didžiulė rizika – autorius iš kūrinio nepadarė banalios istorijos apie didvyrį, kovojantį su režimu. Priešingai – rašytojas labai nebanaliai atspindėjo tų vietovių žmonių mąstymą. Tokį, kokio mes neturime ir nepažįstame. Būtent dėl to dalis herojaus minčių ir veiksmų gali pasirodyti keisti – nes žmonės, per daugelį metų užguiti, nė neturintys mūsų pasaulio žodyno, įvardinti jausmams, pojūčiams ir reiškiniams, mąsto visai kitaip nei mes.

8. Deborah Feldman „Neortodoksiška

Mano santykis su religija jau ko gero žinomas daugeliui. Ir jis, na, nėra labai geras. Ko gero todėl, kad matau, jog po visomis jų slepiasi labai daug pūlinių, melų, įtakos žaidimų, iškrypimų ir kovų dėl įtakos bei pinigų. Kitų pasirinkimą stengiuosi gerbti – tačiau apsimetinėti negaliu. Praeitais metais viena labiausiai įsiminusių knygų man buvo Taros Westover „Apšviestoji“ – tai kraštutinių mormonų gyvenimo dokumentika. Geras pavyzdys – kur kraštutinumai, ten netoliese ir religija. Yra išimčių, bet jos retos. Pastarąją knygą paminėjau ne šiaip – šie du skaitiniai tapatinami visur, nuo užsienio apžvalgų iki tarpusavio pašnekesių. „Neortodoksiškoje“ aprašoma Satmaro chasidų bendruomenės Niujorke gyvenimo dokumentika. Beje, tokia, kokia ji išsilaikiusi iki pat šių dienų. Ir tuo knyga tiesiog verčia iš koto – Niujorko mieste, kur dangoraižiai remia dangų ir kur sukasi didžioji pasaulio išmonė, galima rasti tikrų tikriausius viduramžius. Kai turi tokią istoriją, negali parašyti visai prastą knygą. O šiuo atveju ji gavosi net labai puiki.

9. Julia Philips „Pranykstanti žemė

Knygos

Panašu, kad su mano metų knygų dešimtuku galima ir pasaulį apkeliauti. Tad šįkart skaitinys nuneša į Rusiją. Ir nuostabu, kad amerikiečių rašytojai pasiseka pagauti tą rusišką nostalgiją ir niūrumą, mano pačios vaizdiniuose visada apgaubtą įsisenėjusių cigarečių dūmų, kurie susigėrę į sienas, baldus ir net žolę – nė lietumi nenuplausi. Knygoje aprašomas Kamščiatkos pusiasalis, čia esama detektyvinės linijos, o taip pat ir visokiausių kultūrinių kontekstų, kaip, pavyzdžiui, rasių ir etninių grupių atsiskyrimas bei atskyrimas. Istorijos pasakojamos moterų lūpomis. Ir tai kažkaip suartina su knyga: nes labai daug tų moterų gyvenimo trupinių mes pažįstame iš žmonių, dalį gyvenimo nugyvenusių nelaisvoje Lietuvoje. Na, o kai knyga neigiamai vertinama Rusijoje, vadinasi, ji pasakoja kažką teisingo.

10. Liane Moriarty „Nekaltas Melas

Dalis dešimtuke atsidūrusių knygų – savo sunkumu traukiančios prie žemės. Na, o ši – priešingai, ji atrodo toks lengvas, pleputiškas skaitinys. Ir tuo pačiu metu tai ir tiesa, ir melas. Pabandysiu pateikti jums pavyzdį: serialas „Nusivylusios namų šeimininkės“ yra padarytas taip, kad prie ekrano priliptų įvairaus plauko žiūrovas. Žinoma, didysis skeptikas, į ekraną akis praveriantis tik „Kino pavasario“ metu, ko gero pasakys, kad tokio š jis nežiūri. Tačiau šis serialas sukaltas su tokiu kruopštumu ir profesionalu – kad dalis jo prancūziško kino apie močkrušius, pasimetusius, apsivartojusius menininkus nė arti to nebuvę. Panašiai ir ši knyga – ji parašyta su aštriu profesionalumu. Tačiau lengvai, lyg plunksna orą skrostų. O taip pat ne apie tuščius niekučius: čia ir detektyvinė, ir psichologinė linijos. Ir sklaidomos čia labai svarbios temos: smurtas artimoje aplinkoje, manipuliacija, gyvenimas su narcizu. Maniau ir manysiu, kad jei kūrėjas pasiekia mases, jis talentingas. Nes iškomunikuoti sudėtingas, niekam nesuprantamas filosofijas sienoms – anoks čia talentas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (21)