Apie nesėkmę kalbu iš teritorinės perspektyvos – kad esame apsupti per amžius žiaurių, negarbingų kaimynų. Rusija ir Baltarusija jau senokai kaip kaimynai nieko gero mums nežada. Sakau „Rusija ir Baltarusija“, nors iš tikrųjų tai vienas ir tas pats, ypač turint galvoje, ko link draugas Putinas spaudžia draugą Lukašenką. Šiandien dar Baltarusija ant siūlo laikosi kaip atskira šalis, pajungta ant Rusijos gyvybės palaikymo aparatų, poryt siūlas gali neatlaikyti.
Vienok niekas likti nustebęs po kaimyninės agresijos neturėjo. O jei nustebo, veskite tą žmogų pas gydytoją. Dar 2014 Rusija jėga įvykdė Krymo aneksiją, Baltarusijoje jau bala žino kiek metų nevyksta demokratiniai rinkimai, jau nekalbant apie tai, kad valdančioji sistema tose šalyse aktyviai naikina bet kokias opozicijos apraiškas, tai sukišdama žmones į kalėjimus, tai juos luošindama ar net žudydama. Rusijoje kalėjimuose su valdžios žinia ir palaiminimu buvo žaginami ir filmuojami kaliniai – kad sistema turėtų kuo manipuliuoti, jei žmogus nuspręstų ne į reikiamą vietą žingsnį žengti. Ne pagal sistemos dūdelės švilpimą. Taigi, jei iš tokių kaimynų jūs nesitikėjote agresijos, belieka klausti – ko jūs iš jų tikėjotės? Kad pakutens, pamyluos ir saldainį duos? Kad muš visus, tik ne jus? Baikit, buvo tik laiko klausimas, kada pasyvi agresija virs aktyvia ir akivaizdžiai matoma net aklai blusai.
Dabar, kai jau sutarėme, jog viso to buvo galima laukti ir tikėtis, atėjo laikas skaudžiai tiesai. Mes neturime kiaušų. Dešimtmečiais žinodami padėtį nesugebėjome žengti net elementarių žingsnių, kad apsaugotume save ir atimtume kuo daugiau svertų iš agresorių.
Žinote, kada agresoriai nustoja draskytis? Kai lieka nuogi, alkani ir vieni. Kai pasidaro labai nepatogu, kai jie gal net išsigąsta, o be to – neturi jėgų kumščiais mojuoti.
Ką darėme mes? Šėrėme agresorius, įsileisdami pas save jų verslus. Dar ir dabar daug kas benziną pilasi rusiško kapitalo smirdalinėse. Druską keliuose barstome baltarusišką. „Tai jau užsipirkom, negi išmesi“, – atseit protingai moko vargo prietrankos. Klausimas ne tas, ar reikia sunaudoti jau nusipirktą produktą. Klausimas, kodėl mes apskritai pirkome baltarusišką druską iš diktatoriaus. Ne, ne šiemet. Ne tik šiemet. Prieš metus, penkis, dešimt. Juk tada jau buvo aišku, su kuo verslas daromas. Kodėl buvo pasirinkta su velniu obuoliauti? Tik todėl, kad tuo metu velnias dantų nedaužė? O neužteko paties fakto, kad jis yra velnias – o jei yra, tai tik laiko klausimas, kada ir ką padarys?
Ir klausti reikia ne kodėl atsitikus Lukašenkos siunčiamų nelegalių migrantų problemai su tvora nuo kaimynų taip atbularankiškai išėjo. Klausti reikia, kodėl amžius amžinuosius gyvendami prie agresoriaus mes tos tvoros seniausiai nepasistatėm. Ne tada, kai žmones per sieną pradėjo kaip šampano kamščius skraidinti, ir kai prasidėjo baisus striokas, visiems lakstant kaip vištoms be galvų, o ramiai, dešimtmečiais iki tol. Gražaus laiko buvo – ir kaimynas buvo gerai žinomas. Juk neatsikraustė gretimai koks nepažįstamas naujas nuomininkas, kuris sudrumstė ramybę.
Na, gerai, tada nepagalvojome. Jauna šalis buvome, visus galus raišioti teko – pražiopsojome. Tebūnie. Bet jau senokai nebesame pasimetę, žali vaikai. Esame stipri, turtinga šalis. Šioje vietoje būtinai turiu išskirti eilutę tiems, kurie šoks ginčytis – taip, mes esame turtinga šalis. Gatvėse tiek naujų automobilių – jau seniai ne tik ekonominės klasės, parduotuvių pasiūla, o parduotuvių lentynose niekada nėra nieko, ko neperka, šovė į viršų su prabangiais, egzotiniais produktais. Ką ten kalbėti apie kiekvienais metais, ir dažnai ne kartą, tailanduose ir maldyvuose atostogaujančius lietuvius, greičiau nei grybai dygstančius daugiabučius ir eiles prie gerų meistrų. Taigi, mes esame turtinga šalis. Ir svarbi šalis – mūsų mokslo pasaulio žmonės eina lygiosiomis su pasauliu ir jų klausosi. Iš jų mokosi. Ir stipri šalis – nes jei būtume niekas, vėjo perpučiami, kaip daug skeptikų kliedi, ir kartoja apie tai, per kiek minučių mus užimtų Rusija, tai Rusija jau seniai būtų tai padariusi. Kaip padarė su Krymu. Rusija nepuola ne iš geros širdies, tuo būkite tikri. Net jei vienas didžiausių mūsų saugiklių yra NATO, tai irgi esame mes. Mūsų dalis. NATO mums nėra aklai vištai grūdas.
Taigi, tęsiu. Anuomet nepagalvojome. Bet dabar galvoti gal jau esame įgalūs? Tai kodėl po didžiųjų protestų Baltarusijoje mušęsi į krūtinę nepripažinti Lukašenkos šalies vadovu bei prezidentu, šiandien spaudoje vėl matome jį įvardijamą kaip Baltarusijos lyderį, prezidentą vadovą? Kur dingo žodis „tariamas“? Tai tik mažytis trupinėlis, mažutis krislelis, bet su šiuo diktatoriaus nepripažinimu įvyko tas pats, kas atsitiko su bet kokiomis priemonėmis, laužant agresoriams sparnus.
Aistros aprimo, visi pasake „ai“. Ir pirkimus pratęsė, nes „ai, pinigai“, ir priešo kapitalo įmonių neišvarė, kas kad jos šeria priešą – „ai, ką čia pyktis“. Stovi „MERE“ snarglinės kaip stovėjusios. Kiek ES darželinukiškų sankcijų įvedė, tiek. O patys pabūti savo namų šeimininkais dar nepanorome.
Būtų smagu gyventi pasaulyje, kur tave gerbia be priežasties. Bet realiame pasaulyje agresoriai pagarbiai elgiasi tik su tais, su kuriais nepatogu elgtis kiauliškai. Galima kliedėti apie tai, kad mes per maži išgąsdinti dvi didžiules šalis, bet apie tai prašom tada, kai užsuksime visus kranelius ligi vieno. O ne tada, kai viena ranka glostome diktatorius ir jiems tarnaujančią sistemą.
