Todėl negali sakyti, kad Lietuva priešiškai prieš pabėgėlius nusiteikusi vien iš tamsumo. Mes iš tiesų esame pakankamai rasistiška ir pakankamai nepakanti tauta. Vien tai, kad niekaip negalime įteisinti net ne vienos lyties santuokos, bet vienos lyties partnerystės, rodo didžiulę netoleranciją, šiais laikais būdingą labiau atsilikusioms šalims nei Europai ir vakarietiškai pasaulėžiūrai, kuri pažanga visuomet lyderiavo. Tačiau žmonės mato ir realias grėsmes – tai ne tik neišsilavinusios masės kliedesiai apie besimaišančias rases. Ir negali sakyti, kad tame nėra krislo tiesos. Kai kuriose baimėse ne krislus, o ištisus akmenis tos tiesos galima rinkti.
Su dabartine Baltarusijos bei nelegalių imigrantų situacija dar kita istorija. Aš pati ją labiau linkusi vertinti kaip hibridinio karo situaciją, ne kaip eilinę pabėgėlių problemą, kuri, anksčiau buvusi tų kitų šalių problema, šiandien tapo ir mūsiške. Turiu galvoje, kad šiuo atveju nelegalai tik įrankis – o Baltarusijai ir Rusijai įrankiu gali tapti bet kas, kas tuo metu po ranka. Ir, mano manymu, šioje situacijoje pirmiau reikia spręsti, kaip pistelti į dūdą agresoriui, kad nusiramintų, o tie pabėgėliai – tik antrinis dalykas. Jais, žinoma, reikia vienaip ar kitaip pasirūpinti, bet jei pirmiau rūpinsies jais, o ne agresoriumi, tai tas atsisukęs kranelis taip ir liks tekėti. Pirmiausiai užsukame kraną, o tada valome balas – normali praktika.
Kipro kilmės britų rašytojos Christy Lefteri knyga „Bitininkas iš Alepo“ pas mane keliavo iš Lietuvos į Italiją. Ją, kartu su keletu kitų knygų, išsirinkau pritrūkusi skaitymo. Goodreads platformos įvertinimas siekė 4,2 žvaigždutės, nors lietuvių skaitytojų atsiliepimai buvo daugiausiai vidutiniški. Jau esu sakiusi, kad tokiais atvejais mane pagauna smalsumas – kodėl vidutinis lietuvio įvertinimas yra dvigubai blogesnis nei vidutinis likusio pasaulio vertinimas? Mane pagavo ir tema – pabėgėlių iš Sirijos istorija. Žinojau, kad su įvertinimu čia gali žaisti ir politkorektiškumas, bet šia tema grožinės literatūros skaičiau nedaug. O naujos temos man visada įdomu. Surizikavau.
Kai skaitant knyga atneša kažkokių suvokimų, laikau tai dovana. Kai pagalvoju kažką, apie ką nebuvau susimąsčiusi. Kai perskaitau kažką, ko nežinojau. Kai atveria prisiminimus, žaizdas ar viltį. Šįkart skaitydama jutau gavusi dovaną.
Mes apie pabėgėlius kalbame labai daug. Kalbame apie tai, kokias rizikas jie gali sukelti. Kalbame apie tai, kiek pinigų jie kainuoja, kaip tikrai ne visi pagarbiai elgiasi svečioje šalyje. Kalbame apie tai, ką jie mūsų tautai ir Europai gali duoti, kaip juos integruoti, kaip jais pasirūpinti – ir ar reikia pasirūpinti. Atsidarykite kokį nors portalą – reta diena apsieina be šitų temų.
Bet ar kada kalbame – ar kada nors patys susimąstėte – apie pabėgėlius, kaip apie tragiško likimo žmones? Sužlugdytų gyvenimų, sunaikintų namų, baisingų traumų žmones? Na, žinoma, čia kalbu apie karo pabėgėlius, ne apie tuos, kurie geresnio gyvenimo išvyko ieškoti – visi turi teisę ieškoti geresnio gyvenimo, tačiau tai tiesiog kita tema. Bet ar kada pagalvojote, ką reiškia matyti savo miesto griuvėsius, sušaudomus vaikus, prievartaujamas moteris? Ką reiškia bėgti ir kiekvieną dieną sapnuoti, ką esi matęs? Ką reiškia, kai visas gyvenimo pagrindas – viskas, ką kūrei – išslysta iš po kojų, ir dar neseniai buvęs kažkuo – vairuotoju, bankininku, siuvėju – šiandien esi priklausomas tik nuo kitų malonės? Ar matote tai bėgančių nuo karo akyse?
Tose šalyse, iš kurių išsilaisvinti bando karo pabėgėliai, vyksta karas su viduramžiškomis taisyklėmis, bet 21 amžiaus technika bei galimybėmis. Be jokios abejonės, Lietuvoje dar yra gyvų, mačiusių karą. Ir man tą kartą norisi apraudoti. Tai sudaužė tūkstančius žmonių, sulaužė jų asmenybes ir likimus. Ir nenoriu lyginti karų jų baisumu. Bet atkreipkite dėmesį į pirmąjį šios pastraipos sakinį.
Knygoje nepajutau banalumo, nepajutau ir kažkokios forsuotos politkorekcijos. Priešingai – net ir pabėgėlių personažų čia yra visokių. Kaip gyvenime. Esama žmonių, kurie teisingi, sąžiningi, tik patyrę didžiulius siaubus, o esama ir tiesiog pašlemėkų. Dar įspūdį paliko tai, kaip pasakojimu atskleista psichologinė trauma: kai herojai aiškiai žino, kaip reikėtų elgtis, bet elgiasi visai kitaip. Net siutinančiai kitaip.
Esu dėkinga knygai už dovaną. 5 žvaigždutės iš 5.
