Tačiau tiek, kiek šis gebėjimas yra geras, tiek jis ir trukdo. Kai nuolat viską matuoji ir tikrini, sunkiai bepavyksta į kažką pažvelgti kaip į stebuklą. Na, taip, kaip vaikai žiūri – nuoširdžiomis, plačiai atvertomis akimis. Tau rodo krintančią žvaigždę, o tu pradedi tikrinti, ar tikrai ten žvaigždė, gal tik pasirodė, gal visai ne žvaigždė.
Britų autorės Holly Miller knygą „Kai regiu tave“, išsirinkau vedama gero Goodreads platformos įvetinimo (4,2 žvaigždutės). Nepasakysiu, kad į tą procesą būčiau įdėjusi daug pastangų – jau buvau susirinkusi krepšelį ir pasiskaičiavusi supratau, kad būtų gerai dar vieną įsidėti. Taigi, akimis permečiau keletą naujų knygų, jas patikrinau ir pasigriebiau šią.
Tik ją gavusi pradėjau atidžiau nagrinėti ir tada apėmė skepticizmas. Vyras pranašiškai sapnuoja apie savo mylimų žmonių ateitį. Skamba kaip bobiškas pezalas, kaip horoskopų suderinanumas, kaip slaptas apsilankymas pas būrėją, kaip visiška nesąmonė. Ir dar vienas dalykas – aš seniai žinau, kad bričių rašymo stilius man dažniausiai būna pats nepriimtiniausias ir neskoningiausias. Nuo to karto, kai Helen Fielding parašė „Bridžitą Džouns“, visos žurnalistės bei reklamos agentūrų darbuotojos bando ją atkartoti ir visoms gaunasi tas pats niekalas: banali kalbėjimo maniera, mažo gylio siužetas ir dialogai, kurie bandyti užrašyti nerūpestingai, o iš tiesų gavosi tiesiog mediniai. Taip niekas nekalba.
Taigi, čia sau liepiau išjungti tą nusiteikimą, ironiją, skepticizmą, kritiškumą. Pabandžiau paimti knygą ir į ją pažiūrėti su geriausiais ketinimais – kartais tikrai pražiopsome geriausius dalykus vien dėl savo paiko užsispyrimo.
Deja, net ir su labai gerais norais gavosi štai kas. Autorė absoliučiai nevaldo vyriško charakterio. Jei moteriškas, nors lėkštas, bet vis tiek šiek tiek suvaldytas, ko gero todėl, kad autorė intuityviai gali geriau nuspėti, kaip kalbės moteris, tai vyriškas charakteris yra tiesiog idėja, kaip moteris įsivaizduoja arba norėtų, kad kalbėtų vyras. Iš tiesų rašymas skirtingomis lytimis literatūroje yra neįsivaizduojamai sunkus dalykas. Ir kai nėra didžiulio įdirbio ir talento, tai gaunasi vyras, kuris šneka moters lūpomis. Charakteriai knygoje mažų mažiausiai paviršutiniai ir netikri, kalba netikra kalba, netikromis mintimis. Gylis – jame nė vabalas nenuskęs. Jau ir pati knygoje aprašoma situacija kaba ant banalumo plauko, tačiau vis dėlto esu skaičiusi knygų, kuriose dominuoja stebuklas, kurios buvo parašytos nebanaliai. Pavyzdžiui „Miškas ten sutinka žvaigždes“ – didesnę dalį knygos dominuoja stebuklas, kažkokia magija. Bet ten parašyta jautriai ir giliai – ir tu priimi tas žaidimo taisykles, tave tai įtraukia ir užliūliuoja. Šiuo atveju daugiausiai norisi ironiškai vypsoti, galvojant, kad prieš tave užrašyti visiški niekai.
Tai nebuvo blogiausia mano gyvenime skaityta knyga. Ji netgi gaus daugiau nei 1 žvaigždutę, nes yra paskaitoma – skaitosi lengvai, greitai. Taip pat nėra beviltiškai kvaila – tik beviltiškai banali ir beviltiškai paviršutinė. Taigi, 2 žvaigždutės iš 5.
