Influencerių kultūra – ne mūsų kraštų išsigalvojimas. Influenceriai – visur: Amerikoje, Kinijoje, Rusijoje, Lietuvoje taip pat. Todėl per paika būtų juos nuvertinti kaip visiškus niekelius. Ir vieni tų žmonių iš tikrųjų kuria gerą turinį, o kiti... na, kiti tiesiog patenkina kažkokius iškrypusius auditorijos pomėgius ir poreikius. Pavyzdžiui, dalis žmonių visame pasaulyje turi didžiulį poreikį pletkams – visokiems, kokie jie bebūtų. Juos stimuliuoja ir tai, kad kaimynė su vyru pykstasi, ir tai, kad žinoma moteris prisigėrė, o prisigėrusi ką nors po stalu pagrabaliojo. Patys suprantate, kad žmogus, kuris stimuliuojasi tokiomis žiniomis, negali pasigirti turiningu gyvenimu. Tačiau nepaisant to, šaipysimės iš tokių žmonių ar paliksime ramybėje ir negėdinsime, jų poreikiai yra tokie, jie neplanuoja sau kelti aukštesnių reikalavimų bei save varginti, ir atsiranda kažkas, kas tuos poreikius tenkindamas užsidirba pragyvenimui. Taip atsiranda influenceriai, kurie lyg ir nieko nemoka, net nelabai aišku, kuo jie užsiima, be to, kad vėliau, sulaukę atitinkamo žinomumo, ima fotografuotis įvairiausioms reklamoms, kas juos domina, kokių jie pažiūrų, bet jie tampa žinomais, valdo auditorijas ir jomis manipuliuoja.
Na, pavyzdžiui Justė Arlauskaitė-Jazzu yra dainininkė. Patinka ji ar ne, ne taip svarbu. Bet dauguma Lietuvos žmonių atmintyje atkrapštytų nors vieną jos dainą, o kai kas ir ištisus albumus išdainuotų. Be šito ji gal nusifotografuoja kokiai reklamai, sudalyvauja kokioje nors laidoje, gal net gali pravesti kokį nors renginį ar pasimaivyti prieš kamerą be didesnio reikalo. Bet tiesiog nesurastumėte pakankamai argumentų, kodėl ji nėra dainininkė. Nes ji yra. Dalia Ibelhauptaitė yra režisierė. Patinka, nepatinka – jokio skirtumo. Simpatijos šiuo atveju yra visiškai antrinis dalykas. Ar jums ji graži, ar negraži, ar gerai Statkevičius ją aprengia, ar visai nesąmoningai, ar kvaila ji, ar nekvaila – nesvarbu. Ji yra režisierė ir nesunkiai internete surastumėte informacijos apie jos darbus teatre bei operoje, net jei nesate kultūrinių renginių lankytojas. Andrius Pauliukevičius yra kultūristas ir treneris. Nepriklausomai nuo to, ar jums gražu daug ryškiai matomų raumenų. Na, visa tai, ką vardinu, yra faktai. Tie žmonės turi savo veiklos bei gabumų sritis.
Kas tuo tarpu yra tos žinomos moterys ir vyrai, kurie tiesiog vienas po kito tepasi kremus? Nemanykite, kad nuvertinu darbą socialiniuose tinkluose. Ne – tai gali būti rimtas, sunkus ir daug išmanymo reikalaujantis darbas. Bet kas jie tokie, koks yra jų identitetas, kokių žinių jie turi ir ką gali papasakoti? Pavyzdžiui, jei žmogus vis teplioja kremus, galėtume tikėtis, kad jis yra odos specialistas arba bent jau entuziastas. Praleidžia begalę laiko analizuodamas sudėtis, žino kone kiekvieno prekės ženklo istoriją, sėkmingas ir nesėkmingas prekes, rinkodarinius nuopuolius ir laimėjimus. Išleidžia didžiules laiko bei pinigų sąnaudas, bandydamas įvairiausias priemones, testuodamas ir galų gale padarydamas išvadas. Ar tai skamba kaip įdomi, prasminga sritis bei tema? Žinoma, kodėl ne. Tokiu atveju, kaip ir sakiau, galėtume tokį žmogų įvardinti odos entuziastu, žinovu. Bet jei situacija tokia, kad žmogus tik rodo, kaip tepliojasi, ir sulig kiekviena diena turi naują mėgstamiausią kremą, paremtą argumentu „mergaitės, labai geras kremukas, pati naudoju“, identiteto nebelieka. Jie tėra turgaus boba su sekėjais instagrame.
Tokie žmonės, žmonės be veido, be žinių, be savasties, tampa žinomais, nes atspindi dalies auditorijos poreikius. Na, tuos, kuriuos minėjau. Ir kai toks žmogus susirenka savo auditoriją, jam nebelieka nieko kito, kaip atidaryti pigaus kiniško šlamšto elektroninę parduotuvę, nes savo susirinktą auditoriją reikia kažkaip realizuoti ir, jų atveju, išdulkinti, o koncerto jis nesurengs – nes jis ne dainininkas, spektaklio jis nepastatys, sporto programos neparengs ir knygos neparašys. Tokie žmonės pasirenka ne kurti, nors kurti galima net ir labai paprastą kūrybą, o ieškoti gudrybių, sakykime, būdų rasti kvepalus, kurie yra menkaverčiai, bet pernelyg mažai žinomi, neutraliame buteliuke, ir kuriuos būtų galima parduoti su ekstremaliu antkainiu, bukai auditorijai numetant žodį „nišiniai“. Ne, jie nenori sukurti gerų, išskirtinių, savitų kvepalų. Nenori samdytis parfumerio, ieškoti idėjų, bandyti jas išpildyti. Lygiai taip pat jie nenori tapti gero, žinomo, jau autoritetą turinčio ženklo atstovais bei pardavėjais. Taip bizniukas nesidaro. O visa tai yra tik bizniukas ir nieko daugiau – jokių jausmų, sentimentų ar asmeniškumų. Jei kas nors pirks š... – jie ras kur š... gauti.
Jie yra kaip tie turgaus pardavėjai, kurie jei batai per dideli, sako „tai su stora kojine bus gerai“, o jei per maži – „dar išsitampys“. Kaip tie turgaus pardavėjai, pasigriebę bet kokį plastmasės gabalą sakantys „nerealus modeliukas“. Jei tie turgaus pardavėjai (atkreipkite dėmesį – ne visi, kalbu apie konkretų žmonių tipažą, turguje pardavinėti daiktus nėra nei gėda, nei prasta) sėdi ir išlaiko mokamą vietą, vadinasi, yra kam toks pardavimo modelis tinka. Taip pat ir su tualeto oro gaiviklius kokybe primenančiais neaiškios kilmės kvepalais – kai kam užtenka „mergaitės, nerealūs kvepaliukai“, pasakytų neaišku kuo garsios moters.
Galima piktintis. Bet piktintis nėra reikalo – patys kalti. Tai tas pats, kas pykti ant prostitučių, kad ima pinigus už padarytą darbą. Mano siūlymas – kiekvienam pažvelgti į save, kodėl ta paklausa egzistuoja. Influcenceris be veido tik atliko darbą. Klausimas, kodėl jūs pirkote š..., kurio jis nepasivargino jums parduoti.
