Taip padariau ir tąkart. Ir man tiesiog oda pagaugais ėjo, žarnos pilve vartėsi, akrobatika užsiėmė, akiduobės akių obuolius norėjo lauk išstumti, kad daugiau šito nebematytų. Lietuvaitė pasakojo besidžiaugianti vyro pavydu ir rūpesčiu, kad ši šunkeliais nenueitų. Kone didžiavosi vyrui atleidus vaiko auklę, kai šioji vaikui pasiūlė pačiam vandens įsipilti. Sakė, vyras yra laisvų pažiūrų, čia pat užsimindama, kad štai vyro dėdė dvi žmonas kirkina. Kad vyras prieštarauja jos išėjimams be jo paties – chi chi, cha cha, nieko tokio. Toks jau jis, aistringas. Na, o viso pokalbio vinis buvo pašnekovės nuomonė, jog tos, iš kurių musulmonai po susipykimo ar skyrybų atima vaikus, dauguma pačios kaltos.

Tąkart kelis kartus pabandžiusi suvokti, ką čia perskaičiau, mintimis pasidalinau socialiniuose tinkluose. Žinoma, iš pašnekovės gana greitai sulaukiau grasinimų ir keiksmų, bet instinktyviai man tokias moteris norisi saugoti ir apginti, o ne iš jų pasijuokti.

Tiesa ta, kad istoriniai vingiai mūsų žemėse buvo ypač nedėkingi moterims. Niekam jie dėkingi nebuvo, jei jau taip visai nuoširdžiai – ypač sovietinių žmonių psichiką sistema daužė kaip kriaušę. Neturtas, atsiskyrimas nuo pasaulio, laisvės nebuvimas, pagrindinių žmogaus teisių ignoravimas kūrė ištisą tautą. Tie persisukę veidai, įtarumas, rėkimas kaip normali bendravimo forma, gailestis sau, įkyrus nerimas, ką pagalvos kaimynai – tai ne iš gero gyvenimo. Tiesą pasakius, tai iš labai blogo gyvenimo. Ir žinau, kad parodžius meilę, švelnumą, gerumą, kai kurie iš tų žmonių atsileidžia. Bet randai puošia amžinai.

Moterys, kurios kaltina auką – kitą moterį – pateisindamos agresorių, irgi tik pasekmė. Nemeilės, gyvenimo, kuriame moteriškos lyties menkumas pabrėžiamas kiekviename žingsnyje. Ištisos kartos moterų jaučia kažkokią nenusakomą pasąmoningą neapykantą savo lyčiai – ne tik kitoms, tuo pačiu ir sau. Nėra didesnio ir žiauresnio kritiko nei vidutinė lietuvė pati sau: ji kone šlykštisi savo netobulu kūnu, neleidžia sau dėvėti to, kas jai gražu, nes „čia ne tokiam kūnui skirta“, ji nė neleidžia sau svajoti apie tokį vyrą, koks jai iš tiesų patiktų, nes čia ne jos nosiai, nedrįsta žengti savo svajonės link, nes tokiai kaip ji reikia būti tyliai ir nekelti vėjo. Moterys tarkuoja save už suvalgytą šokoladuką, už tai, kad turėjo poreikį seksui ar švelnumui, už viską.

Apie tai garsiai niekas nekalba, bet savo ausimis girdėjau ne vieną moterį kalbant apie tai, kaip ji nė už ką nenorėtų pagimdyti mergaitės. Kelios jų laukėsi. O dar kelios iš jų laukėsi būtent mergaitės, kai kalbėjo šitai. Ir aš nė už ką jų nesmerkiu, aš smerkiu visuomenę, jų tėvus ir motinas, jų kaimynus, bendradarbius, kad augino žmones, nemokant švęsti ir mylėti savo esybės su lytimi ir visais jos gražiais privalumais. Kažkada rašiau apie tikrą situaciją, kur beveik vienmečiai brolis ir sesė vaikiškai davėsi miesto parke. Berniukui šokinėjant, kilnojant kojas, tėvai tik šypsojosi. Mergaitei šiek tiek praskėtus kojas tėtis ėmė gėdinti, stabdyti. Juk mergaitei nedera. Tokios mergaitės vėliau užaugusios save pasąmoningai kaltins nepadorumu, netinkamu elgesiu, netinkamais norais ir poreikiais, o po kai kurių poreikių patenkinimo giliai širdyje laikys save pasileidėlėmis.

Taip prastai apie save galvojantis žmogus negali jaustis mylimas. Jis pats savęs nekenčia – kaip jis gali tikėti, kad jį, tokį netikusį, kažkas kitas mylės? Todėl tokios moterys paprastai vertina pavydą kaip gerą meilės formą. Iš ten pat ir posakis „muša, vadinasi myli“. Ekspresyvios, net agresyvios jausmų parodymo formos dar kažkiek prasimuša per jų šarvus, ramios, gražios, sveikos meilės jos negali pajusti. Be to, smurtas, psichologinis ar fizinis, joms dar kartą patvirtina, kad jos netikusios – vadinasi, nusipelnė.

Pastaraisiais metais mūsų žvaigždžių padangėje įvyko keletas svaigalų padauginimų. Pasisekė – be didesnių pasekmių. Pasakysiu nuoširdžiai – visi atrodė nekaip, bet panagrinėkime žmonių reakcijas. Neblaiviai su kaimynu pasikoliojusiai žinomai moteriai auditorija neapykantos ir prakeikimų atseikėjo su kaupu. Tuo tarpu neblaiviam prie vairo pagautam žinomam vyrui auditorija siuntė palaikymą ir supratimą. „Nei vienas nežinom, visiems taip gali nutikti“, – tai konkreti citata iš palaikančio komentaro. Nesvarbu, kad vienas įvykis buvo kvailas pasiskeryčiojimas kažko užvartojus, kuris realios grėsmės nesukėlė niekam, tik tapo geru paspaudimų generatoriumi internetuose ir keliolikos minučių patriukšmavimu laiptinėje. Tai tebūtų viešosios tvarkos pažeidimas. Tuo tarpu vairavimas girtam – tai jau pakankamai sunkus nusikaltimas. Ir aš neplanuoju užsiimti linčo teismu, nes Tapino sindromo nepasigavau ir tikiu teismų praktika. Tačiau skirtumą suvokiu kaip esminį – vairavimas girtam yra realus didelės grėsmės sukėlimas kitiems kelyje esantiems žmonėms bei gyvūnams. Manote, lytis čia niekuo dėta? O aš manau, kad dėta. Moterį reikia nugesinti. Neblaivūs žinomi ir nežinomi vyrai ne kartą yra įsivėlę į muštynes, susistumdymus, ginčus ir nieko čia romantiško, bet niekas jų ir netarkavo pusmetį. Vyrams galima labiau. Ir moterys, pasąmoningai nekenčiančios savo lyties, šitą naratyvą labai mėgsta.

Nesu iš tų, kurios dirbtinai stumtų kažkokią nerealistišką moterų draugystę. Mes galime kritikuoti viena kitos darbus, pažiūras – ir tai normalu. Bet neapykanta ir toji nesveika konkurencija – jos, visų pirma, žudo mus pačias. Tai mus stabdo nuo vidinės laisvės, nuo meilės sau, nuo savęs priėmimo. Žinau tai per labai asmeninę prizmę. Pavyzdžiui, kitų kūnams pačios kritiškiausios moterys yra tos, kurios yra labai griežtos sau. Kurios niekaip negali pamilti savo kūno ir leisti sau, pavyzdžiui, pavalgyti neskaičiuojant. Kai pažvelgi į save su daugiau meilės, kai priimi tą rinkę, tą didesnį kelnių dydį, užuot alinusi save, kai įžvelgi savo kūne grožį, tu pamatai labai daug gražių moterų aplink. Dauguma tų, kurias kažkada norėjai kritikuoti, pasidaro gražios. Jos nebeerzina. Nes tai, kas erzina, buvo ne jos. Tai buvai tu. Tai savęs tu nekentei.